“Iš aptartų praktinių pavyzdžių suvokėme, kad labai judri ir elegantiška Olandijos sprendimų vykdymo sistema negalėtų veikti be tvirtų pilietinio susitarimo pamatų.
Nors mūsų sistemos labai skiriasi, Lietuvos antstolių veiklą reguliuojančios teisės normos iš esmės atitinka vakarietiškus principus, kai kurias jų Olandijos kolegos netgi norėtų perkelti į savąjį antstolių įstatymą. Tačiau pagal visuomenės supratimo laipsnį visi palyginimai yra mūsų nenaudai“,- teigia Lietuvos antstolių rūmų prezidiumo pirmininkė Inga Karalienė.
Kaip seminaro dalyviams pasakojo dviejų didelių antstolių kontorų atstovai - Olandijos Karališkosios teismo antstolių organizacijos tarybos narys, antstolis Džonas Visbornas (John Wisseborn) bei antstolis Vilbertas van de Donkas ( Wilbert van de Donk) - šalies visuomenė pasitiki antstoliais ir jų darbo kokybe. Nors antstoliai nėra labai mėgstami, nes priverčia žmones atlikti nepageidaujamus veiksmus, visiems yra suprantama, kad antstolis, kuriam šį titulą suteikia Olandijos Karalienė, atlieka teisingą darbą, padėdamas kreditoriui susigrąžinti lėšas.
Jeigu Olandijos antstolis kam nors įteikia teismo dokumentus, tai visuomenė labiau pasitiki antstolio pasirašytu patvirtinimu, kad dokumentai tinkamai įteikti pagal galiojančius teisės aktus, o ne priešingais skolininko teiginiais. Todėl Olandijos antstoliui pakanka atvykti į skolininko gyvenamąją vietą ir palikti į specialų voką įdėtą laiško kopiją pašto dėžutėje, jei skolininko ar jo artimųjų tuo metu nėra namuose. Nereikalaujama, kad dokumentų gavimą adresatas patvirtintų parašu.
Bet kokius teismo dokumentus Olandijoje gali įteikti tik antstoliai – taip užtikrinamas įteikimo efektyvumas. Už šią viešąją paslaugą Olandijos antstoliams mokamas apie 80 eurų (apie 276 litų) mokestis. Lietuvoje nustatytas 30 litų (apie 8,7 euro) analogiškos antstolių paslaugos įkainis laikomas per dideliu, todėl apie 98 proc. teismo dokumentų adresatams siunčiama per pašto ir kurjerių tarnybas. Dėl šios priežasties nemaža dalis dokumentų lieka neįteikti.
16 milijonų gyventojų turinčioje Olandijoje veikia apie 250 antstolių kontorų, kuriose dirba apie 650 antstolių ir jų padėjėjų bei daug kito personalo (Lietuvoje yra 101 antstolių kontora, jose dirba 125 antstoliai). Didžiausioje Olandijos antstolių kontoroje dirba apie 350 žmonių. Antstolių kontorose įdiegtos informacinės sistemos leidžia skolininkams ir kreditoriams savo bylų eigą sekti internetu. Prisijungę prie duomenų bazės pagal individualius nemokamus kodus, proceso dalyviai bet kuriuo paros metu gali susipažinti su bylos eiga.
Skirtingai negu Lietuvoje, Olandijos antstoliai turi įgaliojimus atstovauti kreditoriams teismuose. Dabar bylinėjimasis su skolininkais Olandijoje užtrunka vidutiniškai porą mėnesių, nors anksčiau vidutinė bylinėjimosi trukmė buvo vieneri metai. Ikiteisminio skolų išieškojimo tempai dar greitesni, todėl daugelis komunalinių paslaugų įmonių ir energetikos bendrovių Olandijos antstoliams savo skolininkų sąrašus pateikia kas mėnesį. Labai dažnai tokioms bendrovėms pakanka paraginti skolininką mandagiu laišku, ant kurio priklijuojamas žinomos antstolių kontoros lipdukas – jau kitą dieną po tokio laiško skola padengiama.
Olandijos piliečiai nesistebi, kai skolos išieškomos iš valstybės mokamų socialinių pašalpų. Antstoliai negali „apkarpyti“ tik pašalpų aukštojo mokslo studijoms ir alimentų. Visais kitais atvejais išieškojimas įmanomas, jei po to žmogui dar lieka minimali pragyvenimui reikalinga lėšų suma.
„Mūsų šalyje laikomasi principo, kad būtų neteisinga neišieškoti skolos iš vieno skolininko socialinės pašalpos, jeigu ją galima išieškoti iš tokio paties dydžio dirbančio asmens atlyginimo“,- aiškino Dž. Visbornas. Pavyzdžiui, jeigu du vaikus auginanti šeima kas mėnesį gauna 1100 eurų (3798 litų) socialinę išmoką, antstoliai gali tokią pašalpą areštuoti ir kas mėnesį nuo jos nurašyti 110 eurų (380 litų) sumą. Pasak Dž. Visborno, „tai nemažas nuostolis tokiai šeimai“, bet ši tvarka užkerta galimybę skolininkams piktnaudžiauti socialiai remtinų asmenų statusu ir slėpti pajamas dirbant nelegaliai.
Olandijos antstoliai taip pat yra suteikti įgaliojimai dėl mažų skolų areštuoti brangų skolininkų nekilnojamąjį turtą, nors areštas būtų aiškiai neproporcingas skolos dydžiui.
„Skolininkas laiduoja už savo skolas visa savo nuosavybe. Todėl tokio pobūdžio skolininkų pretenzijas Olandijos teismai atmeta“,- aiškino Dž. Visbornas. Anot jo, jeigu skola yra gana maža, o skolininkas turi vertingų daiktų, tai šis turtas nėra priežastis, dėl kurios asmuo negalėtų grąžinti skolos. Kreditorių prašymu antstolis gali areštuoti visą tokio skolininko turtą iš karto ir tokiu būdu priversti jį gana greitai atsiskaityti.
Pagal Olandijos įstatymus neprivaloma, kad pats skolininkas dalyvautų turto arešto procedūroje. Tačiau, jeigu antstolis, iš anksto pranešęs apie savo vizitą, skolininko neranda namuose, šiam asmeniui vėliau tenka papildomai sumokėti dar 150 eurų (518 litų) už raktų meistro paslaugas. Už kilnojamojo turto areštą ir šio turto realizavimą viešose varžytynėse Olandijos skolininkai moka beveik 700 eurų. 150 eurų iš šios sumos atitenka notarams, nes tik jie gali rengti areštuoto turto aukcionus.
Nekilnojamojo turto pardavimas kainuoja dar brangiau – kartu su arešto procedūrų ir skelbimų kainomis suma gali pasiekti 4600 eurų (15 882 litų). Tačiau, pasak V. van de Donko, ši palyginti brangi antstolių ir notarų paslauga Olandijoje populiari, kadangi nekilnojamojo turto kainos taip pat kyla.
Skolininkų turtas prieš viešus aukcionus Olandijoje nėra įkainojamas, nebent tokio vertinimo kaip papildomos paslaugos pageidauja kreditorius. Turto kainos paaiškėja tik aukciono metu, tad svarbu nepažeisti vienintelio reikalavimo – parduoti turtą už aukščiausią pasiūlytą kainą.
Kaip pasakojo V. van de Donkas, liberalios varžytynių taisyklės neretai pateikia staigmenų. Neseniai vieno skolininko turtas buvo parduotas už 75 eurus, nors pats skolininkas tikėjosi už šį turtą gauti apie 13 tūkst. eurų. „75 eurai buvo didžiausia pasiūlyta kaina, už ją ir teko parduoti“,- aiškino Olandijos antstolis. Jo žodžiais, gresiančios mažos kainos „spaudimas“ areštuoto turto savininkui pagal Olandijos įstatymus laikomas tinkama poveikio priemone. Stengdamiesi išvengti tokio nenaudingo pardavimo, skolininkai labai dažnai prieš areštą patys parduoda savo turtą ir atsiskaito su kreditoriais.
Taip pat kaip ir Lietuvoje, Olandijoje gyvuoja etatinių varžytynių dalyvių grupės, kurių atstovai labai entuziastingai skaito rytinius laikraščius ir skuba pasinaudoti galimybe pigiau įsigyti kokio nors turto. V. van de Donkas pripažino, kad šios pirkėjų grupės sudarinėja kartelinius susitarimus ir dėl to varžytynėse parduodamo turto kaina kartais būna sumažinama dirbtiniu būdu. Tačiau, jo žodžiais, tokie etatiniai pirkėjai Olandijoje priimami kaip natūralus rinkos elementas. Jų dalyvavimas varžytynėse netgi pageidaujamas, nes kartais būna gana sunku parduoti kokį nors menkos paklausos turtą.
Seminarą Lietuvos antstoliams “Antstolių teikiamos paslaugos – teoriniai ir praktiniai aspektai” 21-22 dienomis Vilniuje surengė Tarptautinis teisinio bendradarbiavimo centras kartu su Lietuvos teisingumo ministerija ir Lietuvos antstolių rūmais. Šis seminaras yra projekto “Naujojo Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso įgyvendinimas – nacionalinis ir tarptautinis aspektai” dalis.
Nors mūsų sistemos labai skiriasi, Lietuvos antstolių veiklą reguliuojančios teisės normos iš esmės atitinka vakarietiškus principus, kai kurias jų Olandijos kolegos netgi norėtų perkelti į savąjį antstolių įstatymą. Tačiau pagal visuomenės supratimo laipsnį visi palyginimai yra mūsų nenaudai“,- teigia Lietuvos antstolių rūmų prezidiumo pirmininkė Inga Karalienė.
Kaip seminaro dalyviams pasakojo dviejų didelių antstolių kontorų atstovai - Olandijos Karališkosios teismo antstolių organizacijos tarybos narys, antstolis Džonas Visbornas (John Wisseborn) bei antstolis Vilbertas van de Donkas ( Wilbert van de Donk) - šalies visuomenė pasitiki antstoliais ir jų darbo kokybe. Nors antstoliai nėra labai mėgstami, nes priverčia žmones atlikti nepageidaujamus veiksmus, visiems yra suprantama, kad antstolis, kuriam šį titulą suteikia Olandijos Karalienė, atlieka teisingą darbą, padėdamas kreditoriui susigrąžinti lėšas.
Jeigu Olandijos antstolis kam nors įteikia teismo dokumentus, tai visuomenė labiau pasitiki antstolio pasirašytu patvirtinimu, kad dokumentai tinkamai įteikti pagal galiojančius teisės aktus, o ne priešingais skolininko teiginiais. Todėl Olandijos antstoliui pakanka atvykti į skolininko gyvenamąją vietą ir palikti į specialų voką įdėtą laiško kopiją pašto dėžutėje, jei skolininko ar jo artimųjų tuo metu nėra namuose. Nereikalaujama, kad dokumentų gavimą adresatas patvirtintų parašu.
Bet kokius teismo dokumentus Olandijoje gali įteikti tik antstoliai – taip užtikrinamas įteikimo efektyvumas. Už šią viešąją paslaugą Olandijos antstoliams mokamas apie 80 eurų (apie 276 litų) mokestis. Lietuvoje nustatytas 30 litų (apie 8,7 euro) analogiškos antstolių paslaugos įkainis laikomas per dideliu, todėl apie 98 proc. teismo dokumentų adresatams siunčiama per pašto ir kurjerių tarnybas. Dėl šios priežasties nemaža dalis dokumentų lieka neįteikti.
16 milijonų gyventojų turinčioje Olandijoje veikia apie 250 antstolių kontorų, kuriose dirba apie 650 antstolių ir jų padėjėjų bei daug kito personalo (Lietuvoje yra 101 antstolių kontora, jose dirba 125 antstoliai). Didžiausioje Olandijos antstolių kontoroje dirba apie 350 žmonių. Antstolių kontorose įdiegtos informacinės sistemos leidžia skolininkams ir kreditoriams savo bylų eigą sekti internetu. Prisijungę prie duomenų bazės pagal individualius nemokamus kodus, proceso dalyviai bet kuriuo paros metu gali susipažinti su bylos eiga.
Skirtingai negu Lietuvoje, Olandijos antstoliai turi įgaliojimus atstovauti kreditoriams teismuose. Dabar bylinėjimasis su skolininkais Olandijoje užtrunka vidutiniškai porą mėnesių, nors anksčiau vidutinė bylinėjimosi trukmė buvo vieneri metai. Ikiteisminio skolų išieškojimo tempai dar greitesni, todėl daugelis komunalinių paslaugų įmonių ir energetikos bendrovių Olandijos antstoliams savo skolininkų sąrašus pateikia kas mėnesį. Labai dažnai tokioms bendrovėms pakanka paraginti skolininką mandagiu laišku, ant kurio priklijuojamas žinomos antstolių kontoros lipdukas – jau kitą dieną po tokio laiško skola padengiama.
Olandijos piliečiai nesistebi, kai skolos išieškomos iš valstybės mokamų socialinių pašalpų. Antstoliai negali „apkarpyti“ tik pašalpų aukštojo mokslo studijoms ir alimentų. Visais kitais atvejais išieškojimas įmanomas, jei po to žmogui dar lieka minimali pragyvenimui reikalinga lėšų suma.
„Mūsų šalyje laikomasi principo, kad būtų neteisinga neišieškoti skolos iš vieno skolininko socialinės pašalpos, jeigu ją galima išieškoti iš tokio paties dydžio dirbančio asmens atlyginimo“,- aiškino Dž. Visbornas. Pavyzdžiui, jeigu du vaikus auginanti šeima kas mėnesį gauna 1100 eurų (3798 litų) socialinę išmoką, antstoliai gali tokią pašalpą areštuoti ir kas mėnesį nuo jos nurašyti 110 eurų (380 litų) sumą. Pasak Dž. Visborno, „tai nemažas nuostolis tokiai šeimai“, bet ši tvarka užkerta galimybę skolininkams piktnaudžiauti socialiai remtinų asmenų statusu ir slėpti pajamas dirbant nelegaliai.
Olandijos antstoliai taip pat yra suteikti įgaliojimai dėl mažų skolų areštuoti brangų skolininkų nekilnojamąjį turtą, nors areštas būtų aiškiai neproporcingas skolos dydžiui.
„Skolininkas laiduoja už savo skolas visa savo nuosavybe. Todėl tokio pobūdžio skolininkų pretenzijas Olandijos teismai atmeta“,- aiškino Dž. Visbornas. Anot jo, jeigu skola yra gana maža, o skolininkas turi vertingų daiktų, tai šis turtas nėra priežastis, dėl kurios asmuo negalėtų grąžinti skolos. Kreditorių prašymu antstolis gali areštuoti visą tokio skolininko turtą iš karto ir tokiu būdu priversti jį gana greitai atsiskaityti.
Pagal Olandijos įstatymus neprivaloma, kad pats skolininkas dalyvautų turto arešto procedūroje. Tačiau, jeigu antstolis, iš anksto pranešęs apie savo vizitą, skolininko neranda namuose, šiam asmeniui vėliau tenka papildomai sumokėti dar 150 eurų (518 litų) už raktų meistro paslaugas. Už kilnojamojo turto areštą ir šio turto realizavimą viešose varžytynėse Olandijos skolininkai moka beveik 700 eurų. 150 eurų iš šios sumos atitenka notarams, nes tik jie gali rengti areštuoto turto aukcionus.
Nekilnojamojo turto pardavimas kainuoja dar brangiau – kartu su arešto procedūrų ir skelbimų kainomis suma gali pasiekti 4600 eurų (15 882 litų). Tačiau, pasak V. van de Donko, ši palyginti brangi antstolių ir notarų paslauga Olandijoje populiari, kadangi nekilnojamojo turto kainos taip pat kyla.
Skolininkų turtas prieš viešus aukcionus Olandijoje nėra įkainojamas, nebent tokio vertinimo kaip papildomos paslaugos pageidauja kreditorius. Turto kainos paaiškėja tik aukciono metu, tad svarbu nepažeisti vienintelio reikalavimo – parduoti turtą už aukščiausią pasiūlytą kainą.
Kaip pasakojo V. van de Donkas, liberalios varžytynių taisyklės neretai pateikia staigmenų. Neseniai vieno skolininko turtas buvo parduotas už 75 eurus, nors pats skolininkas tikėjosi už šį turtą gauti apie 13 tūkst. eurų. „75 eurai buvo didžiausia pasiūlyta kaina, už ją ir teko parduoti“,- aiškino Olandijos antstolis. Jo žodžiais, gresiančios mažos kainos „spaudimas“ areštuoto turto savininkui pagal Olandijos įstatymus laikomas tinkama poveikio priemone. Stengdamiesi išvengti tokio nenaudingo pardavimo, skolininkai labai dažnai prieš areštą patys parduoda savo turtą ir atsiskaito su kreditoriais.
Taip pat kaip ir Lietuvoje, Olandijoje gyvuoja etatinių varžytynių dalyvių grupės, kurių atstovai labai entuziastingai skaito rytinius laikraščius ir skuba pasinaudoti galimybe pigiau įsigyti kokio nors turto. V. van de Donkas pripažino, kad šios pirkėjų grupės sudarinėja kartelinius susitarimus ir dėl to varžytynėse parduodamo turto kaina kartais būna sumažinama dirbtiniu būdu. Tačiau, jo žodžiais, tokie etatiniai pirkėjai Olandijoje priimami kaip natūralus rinkos elementas. Jų dalyvavimas varžytynėse netgi pageidaujamas, nes kartais būna gana sunku parduoti kokį nors menkos paklausos turtą.
Seminarą Lietuvos antstoliams “Antstolių teikiamos paslaugos – teoriniai ir praktiniai aspektai” 21-22 dienomis Vilniuje surengė Tarptautinis teisinio bendradarbiavimo centras kartu su Lietuvos teisingumo ministerija ir Lietuvos antstolių rūmais. Šis seminaras yra projekto “Naujojo Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso įgyvendinimas – nacionalinis ir tarptautinis aspektai” dalis.
