Toks pasiryžimas buvo išsakytas kovo 24 dieną po Seime vykusio pasitarimo „Viešas turto pardavimas. Įstatymų taikymo ir teisinio reguliavimo problemos” , kuriame dalyvavo Seimo nariai bei teisėsaugos institucijų, žmogaus teises ginančių organizacijų ir Antstolių rūmų atstovai.
„Apie varžytynes žlugdančius kartelinius nuolatinių pirkėjų susitarimus kalbame nuo 2004 metų vasaros, kai Teisingumo ministerijai pateikėme 34 Civilinio proceso kodekso normų pakeitimų projektus. Savo susirūpinimą dėl socialiai skausmingo iškeldinimo iš būstų viešai išsakėme dar 2005 metų rudenį, - pabrėžia LAR prezidiumo pirmininkė Inga Karalienė.
Tačiau dėl atitinkamų teisės aktų pataisų iki šiol nėra apsispręsta. Taip pat neatsakyta į klausimus, kas kiekvienu atveju kompensuotų papildomas išlaidas, jeigu valstybė nebekeldintų asmenų iš būstų arba jeigu skolininkams būtų garantuojama nemokama teisinė pagalba. Reikia susitarti, ar valstybė ir tie mokesčių mokėtojai, kurie nėra niekam skolingi, sutiks padėti skolininkams, sako I. Karalienė.
Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) vadovas Povilas Malakauskas pasitarimo dalyvius ragino visą areštuoto nekilnojamojo turto vertinimą „kuo greičiau atiduoti ekspertams“. I. Karalienės teigimu, su tokiu siūlymu iš esmės reikėtų sutikti, tačiau svarstytina, ar turto vertinimas iš tiesų visada reikalingas. Jeigu proceso šalys tarpusavyje suderina pardavimo kainą, arba skolininkas dėl priimtinos pradinės kainos susitaria su antstoliu, ginčo dėl turto vertės nebelieka. Tokiais atvejais privalomas turto vertinimas būtų perteklinė procedūra, dėl kurios varžytynių procesas skolininkams labai pabrangtų, aiškina I. Karalienė. Todėl, jos teigimu, pakaktų teisės aktuose tik aiškiau nustatyti sąlygas, kada areštuoto turto vertinimas privalomas, o kada ne.
I. Karalienė taip pat pabrėžia, kad nepriklausomų vertintojų nustatyta turto kaina gali smarkiai skirtis nuo pardavimo kainos. Rinka sparčiai kinta, nekilnojamojo turto kainos dažnai neatitinka oficialiuose registruose nurodytų kainų, o galutinę kainą visada padiktuoja pirkėjas.
„Problema yra tai, kad varžytynių dalyvių Lietuvoje mažai. Jei į varžytynes ateitų po šimtą žmonių, viskas būtų gerai, niekas slapčia nesusitartų,“- aiškina I. Karalienė. Tuo tarpu dabar varžytynių dalyvių ratas labai ribotas. Nuolatinių perpardavinėtojų grupuotės turi sukaupusios reikiamą kiekį pinigų, o kitų pirkėjų atsiranda nedaug, kadangi pasinaudoti banko kreditais varžytynėse neįmanoma. Kai į viešus turto pardavimus ateina „pašalinių“ žmonių, nuolatiniai dalyviai prieš varžytynes juos papirkinėja ir šantažuoja. Anot I. Karalienės, žlugdyti sąžiningas varžytynes ir įsigyti turtą pusvelčiui etatinius dalyvius skatina įstatymuose numatytas staigus kainos smukimas tarp pirmųjų ir antrųjų varžytynių - nuo 80 iki 60 proc. rinkos vertės. Galbūt šį skirtumą reikėtų sumažinti.
I. Karalienė taip pat pritaria STT vadovo P. Malakausko nuostatai, kad vertėtų labiau užtikrinti varžytynių viešumą. Šiuo metu apie varžytynes privalomai skelbiama vietos spaudoje bei internete, nors nuo 2000 metų pabaigos iki 2003-ųjų pradžios varžytynių skelbimai buvo spausdinami ir laikraščio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“. Atkurti tokį teisinį reguliavimą Antstolių rūmai taip pat siūlė Teisingumo ministerijai pateiktame Civilinio proceso kodekso pakeitimų projekte.
Tačiau I. Karalienė labai atsargiai vertina pasiūlymus įteisinti varžytynes stebinčių kviestinių asmenų institutą - yra didelis pavojus, kad tokiu atveju greta dabar klestinčių etatinių pirkėjų grupuočių įsitvirtintų ir etatiniai kviestiniai. Antstoliams iškiltų nelengvas klausimas, kur surasti varžytynių stebėjimui tinkamų asmenų, kadangi varžytynės vyksta darbo metu. Žmonių, kurie sutiktų neatlygintinai aukoti savo laiką, atsirastų tikrai nedaug, tad antstoliai būtų priversti į varžytynes kviesti vis tuos pačius asmenis, o etatiniai pirkėjai tokius kviestinius galėtų nesunkiai paveikti. Jeigu kviestiniams būtų nustatomi specialūs reikalavimai ir už dalyvavimą varžytynėse jiems būtų mokama, vėl kyla klausimas – iš kieno kišenės.
LAR prezidiumo pirmininkės I. Karalienės žodžiais, kalbant apie sprendimų vykdymą, visais atvejais labai svarbu tiksliai apibrėžti problemų priežastis ir tiksliai formuluoti pačias problemas, nes bet kokia iškreipta informacija tik dar labiau komplikuoja padėtį.
Pavyzdžiui, priverstinis iškeldinimas iš būsto gana dažnai traktuojamas kaip skausmingas varžytynių proceso tęsinys, nors didžioji dalis iškeldinimų su varžytynėmis visai nesusiję. Asmenys iškeldinami iš būstų už skolas ar asocialų elgesį. Apie atitinkamus teismų sprendimus iškeldinamieji visada žino, nes patys dalyvauja teismo posėdžiuose. Vėliau apie būsimąjį iškeldinimą jiems dar praneša antstoliai. Vargu ar šiuo atveju pagelbėtų pailgintas terminas nuo antstolio pranešimo iki pačios iškeldinimo procedūros, kaip buvo siūloma pasitarime - reikia kalbėti apie realią socialinę paramą.
Todėl Antstolių rūmai pritaria būtinybei teisės aktuose įvardinti konkrečias institucijas ar pareigūnus, kurie padėtų priverstinai iškeldinamiems žmonės susirasti laikinus būstus. Pagal galiojantį Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymą iškeldinami asmenys gali pasinaudoti teise į savivaldybės socialinį būstą. Tačiau didžiųjų miestų savivaldybėse manevrinių butų trūksta, o labai didelė dalis iškeldinimų vyksta būtent savivaldybių iniciatyva.
Antstolių rūmai jau yra skelbę, kad per aštuonis 2005 metų mėnesius buvo vykdomos 885 iškeldinimų bylos ir 133 kartus žmonės arba visos šeimos pagal teismų sprendimus priverstinai iškeldinti iš būsto, nesuteikiant kito gyvenamojo ploto. Dalis jų iškeldinimo dieną kitos pastogės neturėjo.
86 antstolių pateiktais duomenimis, per 2003-2005 metų laikotarpį jiems 53 kartus teko iškeldinti asmenis arba šeimas su nepilnamečiais vaikais. Visais atvejais apie tai buvo pranešama Vaiko teisių apsaugos tarnyboms, be kurių sutikimo ir teismai negali priimti sprendimų dėl iškeldinimo. Tačiau tik 34 kartus šių tarnybų atstovai atvyko į iškeldinimo vietas. 19 iškeldinimų vyko vaikų teisių apsaugos specialistams nedalyvaujant. Iš kitos pusės, vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovo dalyvavimas iškeldinime neišsprendžia problemos iš esmės, nes svarbu pasirūpinti ne tik vaikui, bet ir suaugusiems žmonėms reikalinga pastoge.
„Apie varžytynes žlugdančius kartelinius nuolatinių pirkėjų susitarimus kalbame nuo 2004 metų vasaros, kai Teisingumo ministerijai pateikėme 34 Civilinio proceso kodekso normų pakeitimų projektus. Savo susirūpinimą dėl socialiai skausmingo iškeldinimo iš būstų viešai išsakėme dar 2005 metų rudenį, - pabrėžia LAR prezidiumo pirmininkė Inga Karalienė.
Tačiau dėl atitinkamų teisės aktų pataisų iki šiol nėra apsispręsta. Taip pat neatsakyta į klausimus, kas kiekvienu atveju kompensuotų papildomas išlaidas, jeigu valstybė nebekeldintų asmenų iš būstų arba jeigu skolininkams būtų garantuojama nemokama teisinė pagalba. Reikia susitarti, ar valstybė ir tie mokesčių mokėtojai, kurie nėra niekam skolingi, sutiks padėti skolininkams, sako I. Karalienė.
Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) vadovas Povilas Malakauskas pasitarimo dalyvius ragino visą areštuoto nekilnojamojo turto vertinimą „kuo greičiau atiduoti ekspertams“. I. Karalienės teigimu, su tokiu siūlymu iš esmės reikėtų sutikti, tačiau svarstytina, ar turto vertinimas iš tiesų visada reikalingas. Jeigu proceso šalys tarpusavyje suderina pardavimo kainą, arba skolininkas dėl priimtinos pradinės kainos susitaria su antstoliu, ginčo dėl turto vertės nebelieka. Tokiais atvejais privalomas turto vertinimas būtų perteklinė procedūra, dėl kurios varžytynių procesas skolininkams labai pabrangtų, aiškina I. Karalienė. Todėl, jos teigimu, pakaktų teisės aktuose tik aiškiau nustatyti sąlygas, kada areštuoto turto vertinimas privalomas, o kada ne.
I. Karalienė taip pat pabrėžia, kad nepriklausomų vertintojų nustatyta turto kaina gali smarkiai skirtis nuo pardavimo kainos. Rinka sparčiai kinta, nekilnojamojo turto kainos dažnai neatitinka oficialiuose registruose nurodytų kainų, o galutinę kainą visada padiktuoja pirkėjas.
„Problema yra tai, kad varžytynių dalyvių Lietuvoje mažai. Jei į varžytynes ateitų po šimtą žmonių, viskas būtų gerai, niekas slapčia nesusitartų,“- aiškina I. Karalienė. Tuo tarpu dabar varžytynių dalyvių ratas labai ribotas. Nuolatinių perpardavinėtojų grupuotės turi sukaupusios reikiamą kiekį pinigų, o kitų pirkėjų atsiranda nedaug, kadangi pasinaudoti banko kreditais varžytynėse neįmanoma. Kai į viešus turto pardavimus ateina „pašalinių“ žmonių, nuolatiniai dalyviai prieš varžytynes juos papirkinėja ir šantažuoja. Anot I. Karalienės, žlugdyti sąžiningas varžytynes ir įsigyti turtą pusvelčiui etatinius dalyvius skatina įstatymuose numatytas staigus kainos smukimas tarp pirmųjų ir antrųjų varžytynių - nuo 80 iki 60 proc. rinkos vertės. Galbūt šį skirtumą reikėtų sumažinti.
I. Karalienė taip pat pritaria STT vadovo P. Malakausko nuostatai, kad vertėtų labiau užtikrinti varžytynių viešumą. Šiuo metu apie varžytynes privalomai skelbiama vietos spaudoje bei internete, nors nuo 2000 metų pabaigos iki 2003-ųjų pradžios varžytynių skelbimai buvo spausdinami ir laikraščio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“. Atkurti tokį teisinį reguliavimą Antstolių rūmai taip pat siūlė Teisingumo ministerijai pateiktame Civilinio proceso kodekso pakeitimų projekte.
Tačiau I. Karalienė labai atsargiai vertina pasiūlymus įteisinti varžytynes stebinčių kviestinių asmenų institutą - yra didelis pavojus, kad tokiu atveju greta dabar klestinčių etatinių pirkėjų grupuočių įsitvirtintų ir etatiniai kviestiniai. Antstoliams iškiltų nelengvas klausimas, kur surasti varžytynių stebėjimui tinkamų asmenų, kadangi varžytynės vyksta darbo metu. Žmonių, kurie sutiktų neatlygintinai aukoti savo laiką, atsirastų tikrai nedaug, tad antstoliai būtų priversti į varžytynes kviesti vis tuos pačius asmenis, o etatiniai pirkėjai tokius kviestinius galėtų nesunkiai paveikti. Jeigu kviestiniams būtų nustatomi specialūs reikalavimai ir už dalyvavimą varžytynėse jiems būtų mokama, vėl kyla klausimas – iš kieno kišenės.
LAR prezidiumo pirmininkės I. Karalienės žodžiais, kalbant apie sprendimų vykdymą, visais atvejais labai svarbu tiksliai apibrėžti problemų priežastis ir tiksliai formuluoti pačias problemas, nes bet kokia iškreipta informacija tik dar labiau komplikuoja padėtį.
Pavyzdžiui, priverstinis iškeldinimas iš būsto gana dažnai traktuojamas kaip skausmingas varžytynių proceso tęsinys, nors didžioji dalis iškeldinimų su varžytynėmis visai nesusiję. Asmenys iškeldinami iš būstų už skolas ar asocialų elgesį. Apie atitinkamus teismų sprendimus iškeldinamieji visada žino, nes patys dalyvauja teismo posėdžiuose. Vėliau apie būsimąjį iškeldinimą jiems dar praneša antstoliai. Vargu ar šiuo atveju pagelbėtų pailgintas terminas nuo antstolio pranešimo iki pačios iškeldinimo procedūros, kaip buvo siūloma pasitarime - reikia kalbėti apie realią socialinę paramą.
Todėl Antstolių rūmai pritaria būtinybei teisės aktuose įvardinti konkrečias institucijas ar pareigūnus, kurie padėtų priverstinai iškeldinamiems žmonės susirasti laikinus būstus. Pagal galiojantį Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymą iškeldinami asmenys gali pasinaudoti teise į savivaldybės socialinį būstą. Tačiau didžiųjų miestų savivaldybėse manevrinių butų trūksta, o labai didelė dalis iškeldinimų vyksta būtent savivaldybių iniciatyva.
Antstolių rūmai jau yra skelbę, kad per aštuonis 2005 metų mėnesius buvo vykdomos 885 iškeldinimų bylos ir 133 kartus žmonės arba visos šeimos pagal teismų sprendimus priverstinai iškeldinti iš būsto, nesuteikiant kito gyvenamojo ploto. Dalis jų iškeldinimo dieną kitos pastogės neturėjo.
86 antstolių pateiktais duomenimis, per 2003-2005 metų laikotarpį jiems 53 kartus teko iškeldinti asmenis arba šeimas su nepilnamečiais vaikais. Visais atvejais apie tai buvo pranešama Vaiko teisių apsaugos tarnyboms, be kurių sutikimo ir teismai negali priimti sprendimų dėl iškeldinimo. Tačiau tik 34 kartus šių tarnybų atstovai atvyko į iškeldinimo vietas. 19 iškeldinimų vyko vaikų teisių apsaugos specialistams nedalyvaujant. Iš kitos pusės, vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovo dalyvavimas iškeldinime neišsprendžia problemos iš esmės, nes svarbu pasirūpinti ne tik vaikui, bet ir suaugusiems žmonėms reikalinga pastoge.
