„Teismai nusprendžia iškeldinti skolininkus ir tokiu būdu apgina kitų asmenų interesus. Antstoliai vykdo teismų sprendimus. Bet nei viena iš šių institucijų neturi galimybių pasirūpinti iškeldinamųjų likimu. Neretai mes keldiname žmones tiesiog į gatvę ir negalime nieko patarti klausiantiems, o kur gi dabar prisiglausti“,- sako LAR prezidiumo pirmininkė Inga Karalienė.
Kai skolininkai iškeldinami iš namų, antstoliams priekaištaujama, kokie jie beširdžiai. Tačiau šiuo atveju antstoliai privalo atlikti morališkai sunkias pareigas. Jie negali nevykdyti teismų sprendimų ir neišspręs būsimųjų benamių problemų, kad ir kaip šie to prašytų. Jeigu valstybėje susiformuotų aiški socialinės globos sistema, antstoliai galėtų iškeldinamuosius informuoti, į kokias institucijas kreiptis netekus būsto.
I. Karalienės žodžiais, iškeldinimai yra sena skausminga valstybės žaizda, o vaistų jai gydyti iki šiol nėra. Ši socialinė problema nebuvo išspręsta dirbant valstybės antstoliams, nesprendžiama ji ir dabar, kai antstoliai yra privatūs.
Dabar galiojantis Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymas iškeldinamųjų nepriskiria prie asmenų, kuriems teikiama valstybės parama būstui įsigyti.
Antstolių informacinės sistemos duomenimis, per 8 šių metų mėnesius vykdytos 885 iškeldinimų bylas. Tarp jų 230 yra naujos, o 655 - likusios iš ankstesnių laikotarpių. 133 bylos buvo visiškai įvykdytos - tiek kartų žmonės arba visos šeimos priverstinai iškeldinti iš būsto, nesuteikiant kito gyvenamojo ploto. Dalis jų iškeldinimo dieną kitos pastogės neturėjo.
Iškeldinimų statistika nėra labai tiksli, nes skolininkai kartais netenka būsto ir pardavus jų turtą iš varžytynių, kai vykdomos ne iškeldinimų, bet komunalinių įsiskolinimų bylos. Tačiau turimi duomenys vis dėlto leidžia suvokti problemos mastą: jis perdaug didelis, kad būtų galima nepastebėti, bet ne toks milžiniškas, kad problema valstybei būtų neįveikiama.
„Kai tenka vykdyti šitą kraštutinę priemonę, žmonėms dažnai padeda artimieji, daugelį metų pykęsi giminaičiai susitaiko ir priima gyventi. Tačiau yra ir bus vienišų žmonių, kurie po iškeldinimo nebeturi kitos išeities, kaip eiti į šiukšlyną“,- aiškina I. Karalienė. Anot jos, tolesnį tokio žmogaus likimą nesunku nuspėti: jis valkataus, eis vogti, arba galų gale specialiai padarys nusikaltimą tam, kad patektų į koloniją, kur jam bus suteikta ir pastogė, ir maisto davinys.
I. Karalienė pripažįsta, kad iškeldinamuosius galima diferencijuoti - vieni netenka pastogės už nesumokėtas skolas, kiti turi išsikraustyti iš namų tam, kad juose nelėbautų ir neskriaustų mažamečių vaikų. Tačiau visi šie žmonės yra mūsų visuomenės dalis. Vėlu moralizuoti ir baksnoti į degradavusį žmogų tada, kai jau turime rezultatą - iškeldinimą iš namų. Šiuo atveju civilizuota demokratinė valstybė turi rasti būdų, kaip teismo sprendimą įvykdyti tinkamai ir protingai.
Antstolių praktika rodo, kad iškeldinamais žmonėmis dažniau pasirūpina mažesnių miestų ir rajonų savivaldybės. Tuo tarpu didmiesčių savivaldybės neretai apsiriboja pasiektais teismų sprendimais ir nebesidomi, kas bus toliau. Gavę vykdyti tokius sprendimus, antstoliai po pusmetį ir ilgiau nesulaukia atsakymų į savo raštus, ar reikia vykdyti nurodytus iškeldinimus ir su kokiais atsakingais savivaldybės darbuotojais derinti iškeldinimo klausimus.
Tačiau ir provincijoje požiūris į iškeldinamus žmones yra nevienodas. Jurbarko rajono savivaldybė iš buto Smalininkų miestelyje iškeldinamai senutei 2002 metais surado netgi geresnį butą, negu 80-metės turėtas būstas medinio namo palėpėje. Kaip prisimena antstolė Nijolė Urbonavičienė, iškeldinimo dieną ši senutė tiesiog šoko iš džiaugsmo. Druskininkų savivaldybė, per teismą iškeldindama daugiavaikes šeimas iš didelių butų, suteikia joms sodybas kaimo vietovėse. Laisvų rezervinių butų kaimuose turinti Šilalės rajono savivaldybė iškeldinamiesiems taip pat suteikia kitą būstą. Tačiau gretimame Šilutės rajone į iškeldinamuosius žiūrima jau visai kitaip - ten jokios alternatyvaus būsto politikos nėra.
Kartais rajonų savivaldybės bando rūpintis būsimųjų benamių likimais, tačiau, nesuradę greitos išeities, ima kratytis lyg ir neprivalomų darbų. Molėtų rajono meras Valentinas Stundys vasarą buvo pažadėjęs surasti bent vagonėlį 38 metų vyrui, kuris turi būti iškeldintas iš savivaldybei priklausančio buto už 98 litų skolą ir už tai, kad girtaudamas piktina kaimynus ir verčia juos baimintis dėl gaisrų grėsmės. Tačiau savivaldybei paskelbus konkursą paaiškėjo, kad vagonėliai yra pernelyg brangūs. Rajono administracijos direktorius Vaclovas Seniūnas rugsėjį pradėjo kategoriškai reikalauti, kad antstolė Nijolė Viešchnickienė vykdytų šių metų gegužės 9 dieną priimtą Molėtų rajono apylinkės teismo sprendimą ir kuo greičiau iškeldintų vyrą iš buto. Pasak administracijos direktoriaus, į savivaldybę ir taip kasdien kreipiasi žmonės, neturintys kur gyventi, tad kaimynams įgrisusio nuomininko atveju žmogiškumo veiksnį tenka aplenkti.
Antstolė sako dabar privalėsianti žmogų keldinti, tačiau jai tokia procedūra atrodo baisi, nes neįmanoma negalvoti apie pasekmes. Su likimu susitaikęs vyras antstolei pažadėjo palikti nerakintus namus ir tepasakė, kad jam vietos pušynėlyje užteks.
Kaip teigia LAR prezidiumo pirmininkė I. Karalienė, iškeldinimas iš namų yra labai nemaloni ir dramatiška procedūra bet kurioje pasaulio šalyje. Iškeldinimų bylos priskiriamos prie sudėtingiausių kategorijų bylų. Prievarta keldindami žmones iš namų, antstoliai kviečiasi ne tik policiją, bet ir greitąją medicinos pagalbą. Tačiau daugelyje valstybių žmonės nėra taip paprastai iškeldinami į gatvę, kaip tai atsitinka Lietuvoje. Pavyzdžiui, Prancūzijoje savivaldybės perkelia iškeldinamuosius į specialius namus. Tokiuose namuose dažniau lankosi policija ir socialinių tarnybų atstovai. Tiesa, ir šiuose namuose ne visada būna laisvų vietų, todėl iškeldinimo procesai užsitęsia, tačiau bet kuriuo atveju yra aiški išeitis.
Anot I. Karalienės, atėjo laikas surasti protingą aukso vidurį ir Lietuvoje. Galbūt verta aiškiau priskirianti iškeldinamųjų problemą vienai kuriai institucijai, o gal reikia inicijuoti ir teisės aktų pakeitimus.
Ragindamas spręsti iškeldinimų problemą, Antstolių rūmų prezidiumas artimiausiu metu oficialiai kreipsis į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją bei Lietuvos savivaldybių asociaciją.
Kai skolininkai iškeldinami iš namų, antstoliams priekaištaujama, kokie jie beširdžiai. Tačiau šiuo atveju antstoliai privalo atlikti morališkai sunkias pareigas. Jie negali nevykdyti teismų sprendimų ir neišspręs būsimųjų benamių problemų, kad ir kaip šie to prašytų. Jeigu valstybėje susiformuotų aiški socialinės globos sistema, antstoliai galėtų iškeldinamuosius informuoti, į kokias institucijas kreiptis netekus būsto.
I. Karalienės žodžiais, iškeldinimai yra sena skausminga valstybės žaizda, o vaistų jai gydyti iki šiol nėra. Ši socialinė problema nebuvo išspręsta dirbant valstybės antstoliams, nesprendžiama ji ir dabar, kai antstoliai yra privatūs.
Dabar galiojantis Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymas iškeldinamųjų nepriskiria prie asmenų, kuriems teikiama valstybės parama būstui įsigyti.
Antstolių informacinės sistemos duomenimis, per 8 šių metų mėnesius vykdytos 885 iškeldinimų bylas. Tarp jų 230 yra naujos, o 655 - likusios iš ankstesnių laikotarpių. 133 bylos buvo visiškai įvykdytos - tiek kartų žmonės arba visos šeimos priverstinai iškeldinti iš būsto, nesuteikiant kito gyvenamojo ploto. Dalis jų iškeldinimo dieną kitos pastogės neturėjo.
Iškeldinimų statistika nėra labai tiksli, nes skolininkai kartais netenka būsto ir pardavus jų turtą iš varžytynių, kai vykdomos ne iškeldinimų, bet komunalinių įsiskolinimų bylos. Tačiau turimi duomenys vis dėlto leidžia suvokti problemos mastą: jis perdaug didelis, kad būtų galima nepastebėti, bet ne toks milžiniškas, kad problema valstybei būtų neįveikiama.
„Kai tenka vykdyti šitą kraštutinę priemonę, žmonėms dažnai padeda artimieji, daugelį metų pykęsi giminaičiai susitaiko ir priima gyventi. Tačiau yra ir bus vienišų žmonių, kurie po iškeldinimo nebeturi kitos išeities, kaip eiti į šiukšlyną“,- aiškina I. Karalienė. Anot jos, tolesnį tokio žmogaus likimą nesunku nuspėti: jis valkataus, eis vogti, arba galų gale specialiai padarys nusikaltimą tam, kad patektų į koloniją, kur jam bus suteikta ir pastogė, ir maisto davinys.
I. Karalienė pripažįsta, kad iškeldinamuosius galima diferencijuoti - vieni netenka pastogės už nesumokėtas skolas, kiti turi išsikraustyti iš namų tam, kad juose nelėbautų ir neskriaustų mažamečių vaikų. Tačiau visi šie žmonės yra mūsų visuomenės dalis. Vėlu moralizuoti ir baksnoti į degradavusį žmogų tada, kai jau turime rezultatą - iškeldinimą iš namų. Šiuo atveju civilizuota demokratinė valstybė turi rasti būdų, kaip teismo sprendimą įvykdyti tinkamai ir protingai.
Antstolių praktika rodo, kad iškeldinamais žmonėmis dažniau pasirūpina mažesnių miestų ir rajonų savivaldybės. Tuo tarpu didmiesčių savivaldybės neretai apsiriboja pasiektais teismų sprendimais ir nebesidomi, kas bus toliau. Gavę vykdyti tokius sprendimus, antstoliai po pusmetį ir ilgiau nesulaukia atsakymų į savo raštus, ar reikia vykdyti nurodytus iškeldinimus ir su kokiais atsakingais savivaldybės darbuotojais derinti iškeldinimo klausimus.
Tačiau ir provincijoje požiūris į iškeldinamus žmones yra nevienodas. Jurbarko rajono savivaldybė iš buto Smalininkų miestelyje iškeldinamai senutei 2002 metais surado netgi geresnį butą, negu 80-metės turėtas būstas medinio namo palėpėje. Kaip prisimena antstolė Nijolė Urbonavičienė, iškeldinimo dieną ši senutė tiesiog šoko iš džiaugsmo. Druskininkų savivaldybė, per teismą iškeldindama daugiavaikes šeimas iš didelių butų, suteikia joms sodybas kaimo vietovėse. Laisvų rezervinių butų kaimuose turinti Šilalės rajono savivaldybė iškeldinamiesiems taip pat suteikia kitą būstą. Tačiau gretimame Šilutės rajone į iškeldinamuosius žiūrima jau visai kitaip - ten jokios alternatyvaus būsto politikos nėra.
Kartais rajonų savivaldybės bando rūpintis būsimųjų benamių likimais, tačiau, nesuradę greitos išeities, ima kratytis lyg ir neprivalomų darbų. Molėtų rajono meras Valentinas Stundys vasarą buvo pažadėjęs surasti bent vagonėlį 38 metų vyrui, kuris turi būti iškeldintas iš savivaldybei priklausančio buto už 98 litų skolą ir už tai, kad girtaudamas piktina kaimynus ir verčia juos baimintis dėl gaisrų grėsmės. Tačiau savivaldybei paskelbus konkursą paaiškėjo, kad vagonėliai yra pernelyg brangūs. Rajono administracijos direktorius Vaclovas Seniūnas rugsėjį pradėjo kategoriškai reikalauti, kad antstolė Nijolė Viešchnickienė vykdytų šių metų gegužės 9 dieną priimtą Molėtų rajono apylinkės teismo sprendimą ir kuo greičiau iškeldintų vyrą iš buto. Pasak administracijos direktoriaus, į savivaldybę ir taip kasdien kreipiasi žmonės, neturintys kur gyventi, tad kaimynams įgrisusio nuomininko atveju žmogiškumo veiksnį tenka aplenkti.
Antstolė sako dabar privalėsianti žmogų keldinti, tačiau jai tokia procedūra atrodo baisi, nes neįmanoma negalvoti apie pasekmes. Su likimu susitaikęs vyras antstolei pažadėjo palikti nerakintus namus ir tepasakė, kad jam vietos pušynėlyje užteks.
Kaip teigia LAR prezidiumo pirmininkė I. Karalienė, iškeldinimas iš namų yra labai nemaloni ir dramatiška procedūra bet kurioje pasaulio šalyje. Iškeldinimų bylos priskiriamos prie sudėtingiausių kategorijų bylų. Prievarta keldindami žmones iš namų, antstoliai kviečiasi ne tik policiją, bet ir greitąją medicinos pagalbą. Tačiau daugelyje valstybių žmonės nėra taip paprastai iškeldinami į gatvę, kaip tai atsitinka Lietuvoje. Pavyzdžiui, Prancūzijoje savivaldybės perkelia iškeldinamuosius į specialius namus. Tokiuose namuose dažniau lankosi policija ir socialinių tarnybų atstovai. Tiesa, ir šiuose namuose ne visada būna laisvų vietų, todėl iškeldinimo procesai užsitęsia, tačiau bet kuriuo atveju yra aiški išeitis.
Anot I. Karalienės, atėjo laikas surasti protingą aukso vidurį ir Lietuvoje. Galbūt verta aiškiau priskirianti iškeldinamųjų problemą vienai kuriai institucijai, o gal reikia inicijuoti ir teisės aktų pakeitimus.
Ragindamas spręsti iškeldinimų problemą, Antstolių rūmų prezidiumas artimiausiu metu oficialiai kreipsis į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją bei Lietuvos savivaldybių asociaciją.
