Antstolio institutas, kaip šiuolaikinio teisingumo mechanizmo sudedamoji dalis, turi mažiausiai šešių šimtmečių istoriją. Teismo sprendimų privalomumas buvo įtvirtintas dar 1468 m. išleistame Kazimiero teisyne. Pirmajame Lietuvos statute buvo įvardinti ne tik sprendimų vykdytojai, bet ir nustatyti vieningi mokesčiai už teismų sprendimų vykdymo veiksmus. Antstolio pirmtakai buvo diečkus, vižas ir vaznys.
Pasak I. Karalienės, tarp vižo pareigų yra daug sąsajų ne tik su šiandieniniu sprendimų vykdymo procesu, bet ir šiuolaikinių teisinių paslaugų, pavyzdžiui, faktinių aplinkybių konstatavimo, užuomazgų. Teisėjo potvarkiu arba suinteresuoto asmens prašymu XVI a. vižas oficialiai liudijo tam tikrus veiksmus arba įvykius. Vižo suformuluoti parodymai teisme buvo svaresni ir sunkiau nuginčijami už kitų asmenų parodymus taip pat, kaip ir dabartinio antstolio protokole užfiksuotos faktinės aplinkybės šių dienų teisme.
Kartu su valstybės teisine sistema formavosi ir sprendimų vykdytojų kompetencijos ribos bei atlygio už sprendimų vykdymo veiksmus reglamentavimas. Savarankiško valstybės gyvenimo laikotarpiais (Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir nepriklausomoje Lietuvoje) atlygio už sprendimų vykdymą buvo reikalaujama iš proceso šalių. Carinės Rusijos valdymo laikotarpiu ir sovietmečiu sprendimų vykdymo sistemą iš esmės išlaikė valstybė.
Vis dėlto istoriniai vykdytojai nebuvo labai veiksmingai dirbantys antstoliai. Pavyzdžiui XVI-XVII a. veikęs vaznys, atsakovui pasipriešinus, drauge su ieškovu tegalėjo grįžti ir pranešti teismui, kad atsakovas jų neįsileido į dvarą įvykdyti sprendimo.
Iš laiko perspektyvos vertinant dabartinę situaciją, akivaizdu, kad būtent šiuo metu, realaus sprendimų įvykdymo mastas yra didžiausias. Privačia iniciatyva pagrįsta antstolių kontorų veikla priimtų sprendimų nevykdymo mastą Lietuvoje sumažino daugiau kaip tris kartus. Valstybės biudžetas kasmet papildomas maždaug 50 mln. litų, o privatiems fiziniams ir juridiniams asmenims kasmet sugrąžinama maždaug 140 mln. litų skolų.
Tačiau didelio palankumo sprendimų vykdytojams mūsų visuomenė nerodo lygiai taip pat, kaip ir ankstesnių kartų žmonės. Nepaisant to, kad atsakomybė už prievoles lietuvių literatūroje ir tautosakoje nuo seniausių laikų gerbiama, antstolis buvo ir tebėra neigiamo atspalvio personažas. Greta populiarios patarlės „Skola ne žaizda – neužgis“, liaudyje dažnai buvo sakoma ir taip: „Antstolis į kiemą – karvės iš kiemo“.
„Turint galvoje istoriškai susiformavusius stereotipus, nepopuliarų, priverstine tvarka vykdomų antstolių funkcijų pobūdį ir ypač didelį skaičių žmonių, kuriems tenka patirti antstolių taikomus suvaržymus (šiuo metu antstolių kontorose vykdoma apie 800 tūkst. vykdomųjų bylų), palankaus antstolių vertinimo nereikėtų tikėtis“,- sakė I. Karalienė. Kita vertus, nepagrįstai priešiškas požiūris į antstolių instituciją skatina nepagarbą visai teisei, sprendimų vykdymo privalomumui. Todėl ypač svarbus visuomenės teisinis švietimas, kuo plačiau pristatant žmonėms galimybę bendradarbiauti su antstoliu, kaip su finansinių problemų sprendimo partneriu.
