Besikartojantys chuliganiški išpuoliai liudija, kad antstolių darbas yra susijęs su padidinta rizika nukentėti darbo metu. Tačiau praradę darbingumą dėl nelaimingo atsitikimo darbe, antstoliai šiandien negalėtų tikėtis tokių socialinių garantijų, kurias Konstitucija suteikia visiems piliečiams.
Lietuvos antstolių rūmai šių metų vasario mėnesį jau kreipėsi į Teisingumo ministeriją, prašydami imtis aktyvių veiksmų teikiant įstatymų projektus, kuriais būtų užtikrinama antstolių socialinių teisių apsauga. Deja, jokių realių priemonių antstolių saugumui ir socialinėms garantijoms užtikrinti iki šiol nėra imtasi.
Didelė dalis valstybės pavestų funkcijų kelia tiesioginį pavojų šias funkcijas vykdantiems asmenims - antstoliams. Teismo pavedimu vykdomas priverstinis skolininkų būsto pardavimas, priverstinis iškeldinimas iš patalpų ar vaikų perdavimas yra privalomos antstolių pareigos. Atsisakyti jų vykdymo negalima, nors priverstiniais veiksmais sukeliamas proceso dalyvių nepasitenkinimas neretai atsisuka prieš pačius antstolius.
Kartu su nepopuliariomis antstolių funkcijomis antstoliams turėtų būti suteikiama ir atitinkama socialinė apsauga. Tačiau dabartiniai įstatymai nenumato galimybės valstybės lėšomis drausti antstolį nuo nelaimingų atsitikimų darbe. Antstoliai ir jų šeimų nariai neturi teisės į tinkamą socialinę apsaugą, jeigu dėl nelaimingų atsitikimų darbe nukentėtų ar prarastų darbingumą.
Dažni išpuoliai yra akivaizdus įrodymas, kad vykdydami rizikingas pareigas Lietuvos antstoliai negali jaustis saugūs.
Šių metų vasario mėnesį viena antstolės kontora Klaipėdoje buvo apšaudyta, o Švenčionyse - sulaužyta ir nepataisomai sugadinta antstolės kontoros iškaba. 2006 metais vienos Šiaulių antstolės kontora buvo apšaudyta du kartus. 2003 metų rugsėjo 20 d. Radviliškio rajone prieš teismo sprendimą vykdžiusias antstoles buvo panaudotas smurtas, kuriuo dviem antstolėms padaryti nežymūs sveikatos sutrikdymai. Anoniminiai grasinimai telefonu ir antstoliams siunčiami prakeiksmai internete jau yra tapę kasdienybe.
