Išsiuntus raginimą, skolininkui paprastai duodama 10 dienų atsiskaityti geruoju. Jeigu skolininkas to nepadaro, antstolis pradeda turto paiešką. Šių veiksmų apimtis priklauso nuo skolos dydžio, skolininko veiklos specifikos ir turimų žinių apie skolininką. Antstoliai paprastai siunčia užklausas visiems Lietuvoje veikiantiems bankams ir tokiu būdu aiškinasi, ar skolininkas turi sąskaitų (tai atliekama elektroniniu būdu). Nustačius, kad asmuo turi vieną ar keletą sąskaitų, jos yra areštuojamos. Tuo pačiu metu tiesioginiu interneto ryšiu susisiekus su Nekilnojamojo turto registru, yra patikrinama, kokį nekilnojamąjį turtą turi skolininkas. Jeigu skolininkas yra fizinis asmuo, tikrinami ir duomenys apie jo darbovietę bei gaunamas pajamas. Per Valstybės įmonę „Regitra“ aiškinamasi, ar skolininkas neturi savo vardu registruotų transporto priemonių. Jeigu nustatoma, kad fizinis asmuo jokio nuosavo turto neturi, gali būti tikrinama ir jo sutuoktinio (-ės) turtinė padėtis. Šiuo atveju vadovaujamasi įstatymų nuostata, kad santuokos metu įgytas turtas, laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, jeigu nėra sudaryta vedybų sutartis.
Priklausomai nuo individualių skolininko savybių, gali būti kreipiamasi informacijos ir į kitus registrus. Pvz., jeigu skolininkas yra medžiotojas, antstolis gali kreiptis į Valstybinį ginklų registrą, jeigu žvejys – į Vidaus vandenų laivų registrą ir pan.
Jeigu nustatoma, kad nei turto, nei pinigų tikrinimo metu skolininkas neturi, antstolis paprastai atlieka pakartotinius turtinės padėties patikrinimus kas tris mėnesius. Kai surandamas asmens turtas, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, skelbiamos šio turto varžytynės. Skolininkas gali jų išvengti, jeigu pats susiranda areštuoto turto pirkėją ir iki varžytynių pradžios pasiūlo jį antstoliui. Tokiu atveju turtas parduodamas skolininko pasiūlytam asmeniui, o varžytynės atšaukiamos. Varžytynes organizuoja antstoliai. Turto iš varžytynių pardavimo aktas yra tvirtinamas teismo ne anksčiau kaip po 20 dienų nuo įvykusių varžytynių dienos. Realizavus turtą, piniginės lėšos yra paskirstomos kreditoriams. Kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę yra reglamentuoja CPK.
Kai ilgai nerandama skolininko turto ir pajamų, antstoliui pateiktas vykdomasis dokumentas gali būti grąžinamas išieškotojui. Tačiau paprastai kreditoriai būna linkę neatsiimti vykdomųjų raštų, nes tokiu būdu išvengia vykdymo išlaidų mokėjimo ir galimų papildomų išlaidų, jeigu nuspręstų vykdomąjį dokumentą antstoliui pateikti iš naujo.
Vykdymo dokumentų pateikimo senaties terminas yra 10 metų nuo teismo sprendimo priėmimo dienos. Tačiau tam tikrais atvejais nustatyti trumpesni terminai. Pvz., jeigu vykdomieji dokumentai išduoti dėl nesumokėtų administracinių baudų, jeigu jie išduoti ne teismų, bet kitų institucijų pagal ne ginčo tvarka priimtus sprendimus.
Teismuose priimti sprendimai savaime netampa vykdomaisiais dokumentais, kuriuos vykdo antstoliai. Vienintelė išimtis - teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kurią kreditorius iš karto gali pateikti antstoliui.
Visais kitais atvejais priimtų sprendimų pagrindu teismas išduoda kreditoriui atskirą vykdomąjį raštą. Kreditorius turi teisę pateikti tokį vykdomąjį dokumentą jo paties pasirinktam antstoliui iš antstolių, veikiančių toje teritorijoje, kurioje yra skolininko turto arba gyvenamoji vieta.
Priverstinio vykdymo priemones, kurios taikomos skolininkui neįvykdžius teismo sprendimo per raginime nustatytą terminą, numatytos CPK 624 straipsnyje. Tai išieškojimas iš skolininko lėšų ir turto ar turtinių teisių; išieškojimas iš skolininko turto ir pinigų sumų, esančių pas kitus asmenis; uždraudimas kitiems asmenims perduoti skolininkui pinigus, turtą ar vykdyti skolininkui kitas prievoles; dokumentų, patvirtinančių skolininko teises, paėmimas; išieškojimas iš skolininko darbo užmokesčio, pensijos, stipendijos ar kitų jo pajamų; tam tikrų teismo sprendime nurodytų daiktų paėmimas iš skolininko ir perdavimas išieškotojui; skolininko turto administravimas ir iš to gautų pajamų panaudojimas išieškojimui padengti; skolininko įpareigojimas atlikti tam tikrus veiksmus ar nuo jų susilaikyti; priešpriešinių išieškotinų sumų tarpusavio įskaitymas.
Remdamasis turimais duomenimis apie skolininkus ir debitorius, antstolis taip pat gali priimti sprendimą, kad tam tikros įmonės debitoriai neturi teisės perversti pinigų į skolininko sąskaitą, o privalo juos pervesti į antstolio sąskaitą, kad lėšos po to būtų paskirstomos kaip išieškotos.
Visas sprendimų vykdymo išlaidas apibrėžia teisingumo ministro patvirtinta Sprendimų vykdymo instrukcija.
Struktūriškai vykdymo išlaidos yra skirstomos į tris sudedamąsias dalis. Tai bendrosios vykdymo išlaidos, faktinės išlaidos, susijusios su atskirų vykdymo veiksmų atlikimu ir atlyginimas antstoliui, už vykdomojo dokumento ar jo dalies įvykdymą.
Bendrąsias vykdymo išlaidas antstoliui privalo sumokėti išieškotojas, pateikdamas vykdyti vykdomąjį dokumentą. Tačiau, jeigu susitariama su antstoliu, antstolis gali atidėti bendrųjų vykdymo išlaidų mokėjimą ir vykdyti vykdomąjį dokumentą, padengdamas šias vykdymo išlaidas iš turimų apyvartinių lėšų.
Išieškojus skolą, pirmiausiai dengiamos visos kreditoriaus patirtos vykdymo išlaidos. Kartu dengiama ir antstolio atlyginimo dalis, kuri yra proporcinga išieškotos sumos dydžiui. Po to dengiama pati skola.
Teisės aktai numato išimtis, kada kreditorius negali reikalauti, kad jo patirtos vykdymo išlaidos būtų dengiamos iš skolininko lėšų. Dažniausiai vykdymo išlaidos kreditoriui nekompensuojamos tada, kai išieškojimas nutrūksta dėl kreditoriaus kaltės. Pvz., jeigu išieškotojas atsisako priimti perduodamą skolininko turtą, pateikia antstoliui vykdomąjį dokumentą dėl jau grąžintos skolos išieškojimo arba vykdomasis dokumentas grąžinamas išieškotojui jo prašymu.
