Konsultacija. 2004 m. balandžio 13 d. Mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 8 punkte nustatyta mokesčių administratoriaus teisė priverstinai išieškoti iš asmenų mokestines nepriemokas. Mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdai išvardyti šio įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 1 punktą mokestinė nepriemoka gali būti priverstinai išieškoma duodant kredito įstaigai nurodymą nurašyti mokestinės nepriemokos sumas iš asmens sąskaitos. Tokio nurodymo vykdymo tvarka reglamentuota šio įstatymo 63 straipsnyje. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 63 straipsnio 1 dalį kredito įstaiga mokesčių administratoriaus nurodymą nurašyti mokestinės nepriemokos sumas iš asmens sąskaitos privalo įvykdyti visiškai, o pagal šio straipsnio 2 dalį, jeigu kredito įstaigai yra pateiktas mokesčių administratoriaus nurodymas nurašyti mokestinės nepriemokos sumas iš asmens sąskaitos ir atitinkamas antstolių patvarkymas ar kitos valstybės institucijos sprendimas dėl priverstinio išieškojimo, o mokesčių mokėtojo sąskaitoje nėra pakankamai lėšų visiems minėtiems sprendimams ar nurodymams patenkinti, kredito įstaiga privalo vykdyti mokesčių administratoriaus nurodymą atsižvelgdama į CPK 754 straipsnyje nustatytą reikalavimų patenkinimo eilę bei minėtų dokumentų pateikimo datą. Taigi, jeigu mokesčių administratorius duoda kredito įstaigai nurodymą nurašyti mokestinės nepriemokos sumas iš asmens sąskaitos, kurioje esančios pinigų sumos jau yra antstolio areštuotos (CPK 675 straipsnis), Mokesčių administravimo įstatymo 63 straipsnio nuostatos turi būti taikomos kartu su atitinkamomis vykdymo procesą reglamentuojančiomis CPK VI dalies nuostatomis (CPK 1 straipsnio 1 dalis), o kolizijas (prieštaravimus) tarp šių dviejų įstatymų būtina spręsti prioritetą teikiant CPK taisyklėms (CPK 1 straipsnio 2 dalis, CK 6.923 straipsnio 4 dalis).
Kadangi skolininko sąskaitoje esančioms lėšoms areštą antstolis uždeda, taigi laikinai, t. y. iki atskiro antstolio patvarkymo uždraudžia kredito įstaigai išduoti pinigus iš sąskaitos ar juos pervesti į kitą sąskaitą, siekdamas užtikrinti paties vykdomo vykdomojo dokumento įvykdymą, todėl mokesčių administratoriaus nurodymo nurašyti mokestinės nepriemokos sumas iš šios sąskaitos įvykdymas negalimas, nes kitaip būtų pažeisti tiek skolininko turtui nustatyti apribojimai, tiek ir vykdymo procese dalyvaujančių kitų išieškotojų teisės ir teisėti interesai. Dėl to šiuo atveju kredito įstaiga turi saugoti areštuotas skolininko lėšas iki atskiro antstolio patvarkymo, o antstolio patvarkymo pagrindu ji privalo pervesti antstolio nurodytą pinigų sumą į antstolio depozitinę sąskaitą (CPK 689 straipsnio 6 dalis).
Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 4 punktą mokestinė nepriemoka taip pat gali būti priverstinai išieškoma mokesčių administratoriui priimant sprendimą dėl priverstinės mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo, laiduotojo arba garanto turto. Mokesčių administratoriaus sprendimas dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo, laiduotojo arba garanto turto yra dokumentas, kuris vykdomas pagal CPK VI dalyje nustatytas taisykles (CPK 584 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 587 straipsnio 4 punktas, Mokesčių administravimo įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 4 punktas), todėl, priėmęs šį sprendimą, mokesčių administratorius CPK 759 straipsnyje nustatyta tvarka gali prisijungti prie išieškojimo, pateikdamas antstoliui, vykdančiam išieškojimą, vykdomąjį dokumentą. Kai yra keli išieškotojai ir išieškotos iš skolininko pinigų sumos neužtenka visiems reikalavimams visiškai patenkinti, išieškotos sumos išieškotojams turi būti paskirstytos ir išmokėtos CPK 753-758 straipsniuose nustatyta tvarka. Pagal CPK 756 straipsnį ne kredito įstaiga, o būtent antstolis yra tas subjektas, kuris paskirsto išieškotas sumas išieškotojams. Pinigai išieškotojams paskirstomi tik pagal antstolio patvarkymą, kurį patvirtina teisėjas (CPK 756 straipsnio 2 dalis).
Kadangi skolininko sąskaitoje esančioms lėšoms areštą antstolis uždeda, taigi laikinai, t. y. iki atskiro antstolio patvarkymo uždraudžia kredito įstaigai išduoti pinigus iš sąskaitos ar juos pervesti į kitą sąskaitą, siekdamas užtikrinti paties vykdomo vykdomojo dokumento įvykdymą, todėl mokesčių administratoriaus nurodymo nurašyti mokestinės nepriemokos sumas iš šios sąskaitos įvykdymas negalimas, nes kitaip būtų pažeisti tiek skolininko turtui nustatyti apribojimai, tiek ir vykdymo procese dalyvaujančių kitų išieškotojų teisės ir teisėti interesai. Dėl to šiuo atveju kredito įstaiga turi saugoti areštuotas skolininko lėšas iki atskiro antstolio patvarkymo, o antstolio patvarkymo pagrindu ji privalo pervesti antstolio nurodytą pinigų sumą į antstolio depozitinę sąskaitą (CPK 689 straipsnio 6 dalis).
Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 4 punktą mokestinė nepriemoka taip pat gali būti priverstinai išieškoma mokesčių administratoriui priimant sprendimą dėl priverstinės mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo, laiduotojo arba garanto turto. Mokesčių administratoriaus sprendimas dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo, laiduotojo arba garanto turto yra dokumentas, kuris vykdomas pagal CPK VI dalyje nustatytas taisykles (CPK 584 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 587 straipsnio 4 punktas, Mokesčių administravimo įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 4 punktas), todėl, priėmęs šį sprendimą, mokesčių administratorius CPK 759 straipsnyje nustatyta tvarka gali prisijungti prie išieškojimo, pateikdamas antstoliui, vykdančiam išieškojimą, vykdomąjį dokumentą. Kai yra keli išieškotojai ir išieškotos iš skolininko pinigų sumos neužtenka visiems reikalavimams visiškai patenkinti, išieškotos sumos išieškotojams turi būti paskirstytos ir išmokėtos CPK 753-758 straipsniuose nustatyta tvarka. Pagal CPK 756 straipsnį ne kredito įstaiga, o būtent antstolis yra tas subjektas, kuris paskirsto išieškotas sumas išieškotojams. Pinigai išieškotojams paskirstomi tik pagal antstolio patvarkymą, kurį patvirtina teisėjas (CPK 756 straipsnio 2 dalis).