Antstolių rūmai

Antstolio institutas, kaip šiuolaikinio teisingumo mechanizmo sudedamoji dalis, turi daugiau kaip 500 metų istoriją. Jo ištakos glūdi Kijevo Rusios bei feodalinės Lietuvos teisėje. Teismo antstolio pirmtakai - diečkus, vižas ir vaznys - minimi XVI-XVIII a. istorijos šaltiniuose.

 

Visuotinės lietuvių enciklopedijos XII tome nurodoma, kad diečkus XIV a. buvo teismo pareigūnas, be kitų teisėjo pavedimų vykdęs teismo sprendimus. Diečkai veikė iki XVI a. pabaigos. Lietuvos statutuose, be diečkaus, nurodomi ir kiti teismo sprendimus padedantys vykdyti pareigūnai – vižas ir vaznys.

 
Vižus XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje skirdavo ir prisaikdindavo vaivada, Žemaitijoje – seniūnas; vižai vykdydavo teismų sprendimus, būdavo oficialūs liudytojai, teismų urėdininkų pasiųsti apžiūrėdavo padarytus nuostolius. Vižas pareigas atlikdavo su dviem kviestiniais šlėktomis, kurie būdavo jo veiksmų liudytojai ir tvirtintojai.

 
Vaznius XVI a. pabaigoje kiekvienoje apskrityje skyrė vaivada. Vazniai vykdė žemės, pilies, pakamario, Didžiojo kunigaikščio teismo, Lietuvos Vyriausjojo tribunolo ir kitų teismų sprendimus.

Išsamiau apie diečkaus, vižo ir vaznio institutų užuomazgas bei raidą savo moksliniuose straipsniuose rašo Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Valstybės ir teisės teorijos ir istorijos katedros docentas socialinių mokslų daktaras Jevgenij Machovenko. Svetainės skaitytojams pateikiame šio teisės istoriko darbų fragmentus.

 

I Lietuvos Statutu (1529 m.) buvo nustatytas reikalavimas įvykdyti teismo sprendimą geruoju, įvestas mokestis už teismo sprendimų vykdymo veiksmus. II (1566 m.) ir III (1588 m.) Statutuose buvo įtvirtinta nuostata, kad teismo sprendimas vykdomas bylą išsprendus apeliaciniame teisme. III Lietuvos Statute buvo nustatyti ieškinio užtikrinimo, sprendimo įvykdymo išdėstymo institutai. Teismo sprendimo įvykdymo garantija galėjo būti atsakovo turto dalies perdavimas ieškovui valdyti tol, kol nebus atlyginta žala ar įvykdytas teismo sprendimas.

Prie Rusijos prijungtoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje kurį laiką galiojo III Lietuvos Statutas. Nuo 1840 m. pradėti taikyti Rusijos Imperijos įstatymai, pagal kuriuos teismo sprendimus vykdė policija. 1864 m. įvykdžius Rusijos Imperijos teismų reformą, policijos veikla vykdant teismų sprendimus tapo pagalbinė, bet išliko kai kurios prieš asmenį nukreiptos vykdymo priemonės: skolininko areštas išieškotojui reikalaujant, draudimas išvykti iš gyvenamosios vietos, iškvietimas į teismą pranešti apie pragyvenimo šaltinius. Prie apygardų, apskričių ir apylinkių taikos teismų buvo įsteigta teismo vykdytojo pareigybė. Vykdytojus rinko teismo pirmininkas, kiekvienam teismui teismo vykdytojų skaičius buvo nustatomas atskirai. Prieš pradėdamas eiti pareigas vykdytojas privalėjo sumokėti piniginį užstatą. Teismo vykdytojas privalėjo pranešti teismo pirmininkui apie visus jo atliekamus vykdymo veiksmus (visi atliekami procesiniai veiksmai turėjo būti užrašomi specialiame žurnale). Teismo vykdytojo veiksmais padaryta žala būdavo atlyginama teismo sprendimu iš sumokėto užstato. Neužtekus užstato sumos, žala būdavo atlyginama iš viso teismo vykdytojo turto. Įstatymai nustatė teismo vykdytojų savivaldos sukūrimą. Apygardos teismo vykdytojai rinko 5-9 narių tarybą ir vyresnįjį teismo vykdytoją. Taryba prižiūrėjo teismo vykdytojų darbą, nagrinėjo tarpusavio ginčus, gaunamus skundus, turėjo teisę skirti teismo vykdytojams pastabas, papeikimus ir siūlyti teismo pirmininkui skirti griežtesnę bausmę.

 

Procesinius teismo sprendimų vykdymo klausimus reglamentavo Rusijos Imperijai priklausančioje Lietuvos dalyje galiojantis 1864 Rusijos Imperijos civilinio proceso įstatymas. Dėl sprendimo vykdymo išieškotojas turėjo kreiptis į teismo pirmininką, kurio teismo teritorijoje reikėjo atlikti vykdymo veiksmus. Teismo pirmininkas paskirdavo teismo vykdytoją. Išieškotojui pasirinkus vykdymo būdą, visus procesinius veiksmus teismo vykdytojas atlikdavo savarankiškai ir išieškotojas negalėjo duoti jokių nurodymų. (Šaltinis: Visuotinė lietuvių enciklopedija)

• Teismo antstolių veikla nepriklausomoje Lietuvoje

 

Nepriklausomoje Lietuvoje 1919 m. sausio 16 d. buvo priimtas Laikinasis Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymas, kuriuo buvo nustatyta, kad teismų sprendimus vykdo apygardos teismo pirmininko skiriami teismo antstoliai. Vykdyti teismų sprendimus ir įsakymus galėjo būti pavesta ir policijos pareigūnams. Didžiojoje Lietuvos teritorijos dalyje tuo metu galiojo ir buvo taikomas Rusijos Imperijos civilinio proceso įstatymas ir nepriklausomoje Lietuvoje priimtais pakeitimais ir papildymais. Teismo antstoliai vykdė teismų sprendimus, įteikdavo bylos dalyviams teismo šaukimus ir teismo raštus bei vykdė teismo pirmininko ar pirmininkaujančiojo įsakymus per teismo posėdį. Teismo antstoliais negalėjo būti skiriami nepilnamečiai, svetimšaliai, asmenys, paskelbti neišsimokančiais skolininkais, valstybės tarnautojai ir kiti. Tose vietovėse, kur nebuvo teismo antstolio, teismo pirmininkas jo pareigas galėjo pavesti policijos pareigūnams. Vykdydami sprendimus policijos pareigūnai vadovavosi bendromis teismo sprendimų vykdymo normomis, juos prižiūrėjo teismo pirmininkas.

 

1933 m. Teismų santvarkos įstatymu buvo nustatyti nauji reikalavimai teismo antstoliams: amžius (ne jaunesnis kaip 25 m. Lietuvos pilietis), išsilavinimo (baigęs aukštąjį mokslą ir išlaikęs teismo antstolio egzaminus ir turintis įstatymo nustatytą aukštojo teisių mokslo cenzą ir ne mažiau kaip 6 mėnesių darbo stažą) cenzas. Teismo antstoliais negalėjo būti asmenys, teismo sprendimu atleisti iš valstybės tarnybos ar pašalinti iš advokatų, paskelbti neišsimokančiais skolininkais ir kiti. Teismo antstolius skyrė teisingumo ministras, jų darbą prižiūrėjo apygardos teismo pirmininkas. Vykdydamas teismo antstolių priežiūrą, apygardos teismo pirmininkas galėjo jiems skirti įspėjimus, papeikimus ir siūlyti teisingumo ministrui atleisti iš pareigų. Išliko 1864 m. atsiradęs reikalavimas prieš pradedant teismo antstolio teismo antstolio darbą sumokėti užstatą galimiems nuostoliams atlyginti. Užstato dydį ir jo laikymo tvarką nustatydavo teisingumo ministras.

1936 m. pakeitus Teismų santvarkos įstatymą teismo antstoliai tapo labiau priklausomi nuo apylinkės teismų teisėjų. Be teismo sprendimų ir nutarimų vykdymo, apylinkės teismo teisėjas galėjo teismo antstoliui pavesti ir apylinkės teismo raštinės darbą. Teismo antstolio darbą tiesiogiai kontroliavo apylinkės teismo teisėjas. Jis skirdavo teismo antstoliui užduotis, nustatydavo jų eilę. Prižiūrėdamas teismo antstolius, apylinkės teismo teisėjas galėjo jiems pareikšti ir papeikimus ar per apygardos teismo pirmininką siūlyti teisingumo ministrui atleisti juos iš teismo antstolio tarnybos. Teismo antstolį, negalintį eiti pareigų, apylinkės teismo teisėjo įsakymu pavaduodavo apylinkės teismo sekretorius, sekretoriaus padėjėjas ar teismo kandidatas. (Šaltinis: Visuotinė lietuvių enciklopedija)

• Sprendimų vykdymas po SSRS okupacijos

 

1940 m. SSRS okupavus Lietuvą buvo palikti galioti civilinio proceso įstatymai, bet jie buvo taikomi tiek, kiek neprieštaravo sovietų pertvarkymams. Siekiant kvalifikuotus teismų darbuotojus pakeisti prokomunistiškai nusiteikusiais, nors ir mažiau išsilavinusiais asmenimis, 1940 m. liepos 1 d. buvo pakeistas teismų santvarkos įstatymas ir nustatyta, kad teismo antstoliu gali būti skiriamas asmuo, kuris nėra baigęs aukštesniojo mokslo.

 

1940 m. lapkričio 30 d. LSSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas nutarė nuo 1940 m. gruodžio 1 d. laikinai taikyti 1923 m. Rusijos SFSR civilinio proceso kodeksą, kuriame buvo reglamentuotas teisingumo ministerijos skiriamų teismo vykdytojų atliekamas vykdymo procesas. Teismai prižiūrėjo jiems priskirtų teismo vykdytojų darbą. Be teismo vykdytojų, tam tikrus teismų sprendimus vykdė Valstybinio banko skyriai, SSRS paruošų, finansų ministerijos inspektoriai, finansų, draudimo inspektoriai, kaimo tarybų pirmininkai. 1960 m. LSSR teismų santvarkos įstatymas reglamentavo teismo vykdytojų institucinę tvarką. Šis įstatymas iš esmės pakeitė ir teismų sistemos pagrindinės grandies – liaudies teismų – struktūrą. Vietoj apylinkių liaudies teismų rajonuose ir miestuose buvo sudaryti bendri rajono ir miesto (neturinčio rajoninio padalijimo) liaudies teismai. Prie jų dirbo teismo vykdytojai.

 

Nuo 1964 m. vykdymo procesą reglamentavo Civilinio proceso kodeksas (galiojo iki 2003 m. sausio 1 d.). 1981 m. priimtas LSSR teismų santvarkos įstatymas įtvirtino teismo vykdytojų įgaliojimų ir reikalavimų privalomumą. Vienodą visoje SSRS teismo ir kitų institucijų paliepimų vykdymą užtikrino 1973 m. balandžio 24 d. Teismo sprendimų vykdymo tvarkos instrukcija (pakeista 1978 m. rugpjūčio 1 d.; 1985 m. patvirtinta nauja, kuri be esminių pakeitimų galiojo iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo). (Šaltinis: Visuotinė lietuvių enciklopedija)

• Sprendimų vykdymo teisinis reguliavimas atkūrus Lietuvos nepriklausomybę

 

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Lietuvoje liko galioti 1964 m. Civilinio proceso kodeksas su priimtais esminiais pakeitimais. Ypač dažnai buvo keičiamos teismų sprendimų vykdymo procesą reguliuojančios normos. Teisiškai įtvirtinus privačią nuosavybę, kuri sudaro tautos ūkio pagrindą, suteikus ūkio subjektams ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą, susiformavo sudėtingesni ūkiniai santykiai. Susiformavus privačios nuosavybės santykiams, tapo būtina peržiūrėti vykdymo procesą reglamentuojančias normas.

 

1999 m. gruodžio 27 d. buvo patvirtintas Sprendimų vykdymo ir teismo antstolių kontorų institucinės reformos metmenų projektas, kuriame numatyta Prancūzijos pavyzdžiu sukurti privačių antstolių kontorų sistemą. 2000 m. spalio 10 d. priimtas Teismo antstolių įstatymas reglamentavo teismo antstolių statusą, jų priėmimo į tarnybą ir atleidimo iš jos tvarką, jų teises ir pareigas, atsakomybę ir kitus teismo antstolių veiklos ir teismo antstolių kontorų sistemos funkcionavimo ypatumus.

 

Teismo antstolių įstatymas nustojo galioti 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojus Antstolių įstatymui, kuriame antstoliai apibrėžiami kaip savarankiškai veikiantys profesines paslaugas teikiantys asmenys. Procesinį sprendimų vykdymo reglamentavimą nustatė 2003 m. Civilinio proceso kodeksas. (Šaltinis: Visuotinė lietuvių enciklopedija)