https://analytics.google.com/analytics/web/provision/#/provision
Grįžti atgal

Diečkaus ir vižo institutų kilmė

Diečkai ir vižai buvo teismo pareigūnai, turėję gana plačią kompetenciją ir vaidinę svarbų vaidmenį vykdant teisingumą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK).

Diečkaus institutas atsirado Kijevo Rusioje, o šiai suskilus ir slavų žemes prijungus prie Lietuvos, prigijo feodalinėje Lietuvos valstybėje. Slavų kilmės terminas „diečkus“ (dieckij, dietskij) minimas LDK 1447 m. Žemės privilegijoje ir 1468 m. Kazimiero teisyne. Tai pirmieji bendri valstybiniai LDK norminiai teisės aktai, kuriuose kalbama apie diečkaus institutą. Diečkus buvo teismo pareigūnas. Teisėjo potvarkiu jis šaukė asmenį į teismą, sulaikydavo ir atvesdindavo į teismą kaltinamuosius, paskirdavo turto areštą, vykdė teismo sprendimus ir atlikdavo kitus teisėjo pavedimus.

Kitą slavų kilmės terminą - „vižas“ (viž) - randame pirmosios XVI a. pusės LDK teisės aktuose. Vižo institutas daug jaunesnis už diečkaus institutą. Manytina, kad jis susiformavo LDK XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje. Vižas taip pat buvo teismo pareigūnas. Teisėjo potvarkiu arba suinteresuoto asmens prašymu jis oficialiai paliudydavo tam tikrus veiksmus arba įvykius, apžiūrėdavo teisės pažeidimo vietą, nustatydavo padarytos žalos dydį, išvežiodavo šaukimus, žiūrėjo tvarkos teisme, pakviesdavo laukiančiuosius pas teisėją, prisaikdindavo liudytojus, vykdė įvairius teisėjo pavedimus.

Diečkaus ir vižo kompetencija iš dalies sutapdavo, kartais jie pavadavo vienas kitą. Šie teismo pareigūnai nebuvo etatiniai - diečkų ir vižų pareigas atlikdavo teisėjo siunčiami tarnai, tarnybiniai bajorai, administracijos pareigūnai. Už diečkaus ir vižo darbą buvo imamos teismo rinkliavos, kurių dalis buvo panaudojama atlyginti jiems už darbą.

Pagal Pirmąjį Lietuvos Statutą diečkaus ir vižo institutai buvo svarbūs teisingumo vykdymo mechanizmo elementai. Be diečkaus ir vižo paslaugų negalėjo apseiti nei valstybiniai, nei valstybės sankcionuoti bažnytiniai, tėvoniniai, valstiečių kuopos ir trečiųjų teismai, nagrinėję bylas pagal LDK rašytinę, paprotinę ir kanonų teisę.

Tarnybinių bajorų kova prieš diečkaus ir vižo institutus

XVI a. pirmosios pusės LDK seimo medžiaga rodo, kad smulkūs ir vidutiniai feodalai, vadinamieji tarnybiniai bajorai, reiškė nepasitenkinimą diečkų ir vižų veikla ir atkakliai prašė juos pakeisti vazniais. Tarnybiniai bajorai buvo nepatenkinti diečkais ir vižais pirmiausia dėl to, kad tai buvo juos paskyrusių teisėjų (o jais galėjo buvo tik ponai bajorai) paklusnūs įrankiai. Tarnybiniai bajorai kovojo su politiniu ponų viešpatavimu ir siekė luominės padėties suvienodinimo.

Tarnybinių bajorų interesai labiausiai kentėjo nuo vižų, kaip oficialių liudytojų, veiklos. 1544-1566 m. tarnybiniai bajorai skundėsi vižais kiekviename seime. 1547 m. Vilniaus Seimo medžiagoje skelbiama, kad „didžiulė neteisybė“ tarnybiniams bajorams buvo daroma vižais skiriant „paprastus nepatikimus žmones, t. y. miestiečius ir prievolinius valstiečius“. Esą tokie vižai liudydavo naudai tų žmonių, kurie daugiau sumokėdavo - dėl to ir teisus žmogus, ieškodamas savo teisybės, dažnai patirdavo tik nuostolius.

Iš 1544 m. seimo medžiagos sužinome, kad daugelis atsakovų ir kaltinamųjų atsisakydavo paimti vižo pristatytą teismo šaukimą arba slėpėsi nuo jo.

1544 m., 1547 m. ir 1551 m. seimuose bajorai siekė jų pačių renkamo pavieto teismo, bendro visiems feodalams pasauliečiams ir jų pačių renkamų vižų, veikiančių prie šio teismo. Bajorai prašė, kad „…pavietuose prisiekusieji vižai, sėslūs šlėktos, būtų įsteigti kaip vazniai Palenkėje ir su tokiu pat atlyginimu jiems“.

Tarnybinių bajorų prašymas vižus pakeisti vazniais iš dalies buvo patenkintas 1551 m. Vilniaus seime. Didysis Kunigaikštis Žygimantas Augustas nustatė, kad vaivados ir pavieto seniūnai vižais turi paskirti „gerus patikimus žmones, sėslius šlėktas“, kurie prieš juos turi prisiekti, kad viską, ką pamatys arba išgirs, teisingai ir niekam nenuolaidžiaudami paliudys teisme arba teismo knygose. Tačiau Didžiojo Kunigaikščio ir Ponų tarybos vykdyta dalinių nuolaidų politika pasirodė neefektyvi. 1551 m. seimo nutarimas dėl prisiekusiųjų vižų nebuvo įgyvendinamas, nes nepatenkino tarnybinių bajorų ir šie jį ignoravo.

Užtrukus karui dėl Livonijos ir tarnybiniams bajorams pagrasinus nebemokėti mokesčių karo reikalams, kol nebus patenkinti jų reikalavimai, Didysis Kunigaikštis ir ponai bajorai pagaliau nusileido ir 1564 m. Belsko seime sankcionavo teismo reformą, o 1565-1566 m. Vilniaus seime sutiko reformuoti seimą, administracinį teritorinį suskirstymą ir vietos valdymą, taip pat įsteigti pavietų seimelius. Teismo reformos sudedamoji dalis buvo vaznio instituto įsteigimas.

Vazniais galėjo būti tik bajorai

Vaznio instituto įsteigimas nebuvo mechaniškas vižo ir diečkaus funkcijų sujungimas ir perdavimas vienam asmeniui. Vaznys buvo naujas savitas institutas, turintis bruožų, kurie nebuvo būdingi vižui ir diečkui. Įsigalėjęs teisingumo vykdymo srityje, vaznys ne panaikino, o tik išstūmė vižą į periferiją, palikdamas jam antraeilį vaidmenį.

Pagal Antrąjį Lietuvos Statutą kiekviename paviete vaivada turėjo pasirinkti ir paskirti vazniais „šlėktas, gerus patikimus žmones, dorus, tame pačiame paviete sėslius“. Nenustačius maksimalaus vaznių skaičiaus paviete, Trečiajame Lietuvos Statute pareikalauta, kad du trys vazniai nuolat gyventų prie pilies teismo visokiems skubiems reikalams. Visi vazniai prisiekdavo, kad sąžiningi atliks savo pareigas.

Gana griežti reikalavimai kandidatams į vaznius (bajorystė, sėslumas, priesaika ir kt.), manytina, buvo skirti pabrėžti vaznio tarnybos reikšmingumą, pakelti jo autoritetą visuomenės akyse, užtikrinti gyventojų pasitikėjimą šiuo institutu ir nuraminti tarnybinius bajorus.

Lietuvos statutų nuostatų ir teismų praktikos analizė rodo, kad vaznio kompetencija buvo labai plati. Vaznys išvežiodavo teismo šaukimus ir kitus su teismu, karo tarnyba ir valstybės valdymu susietus dokumentus, t. y. vykdė tėkūno funkcijas. Veikdamas kaip teismo antstolis, vaznys įvesdavo į turto valdymą vykdant teismo sprendimą, padėdavo laimėjusiai bylą šaliai išieškoti priteistas sumas ir panašiai. Vaznys sulaikydavo ir atvesdindavo į teismą kaltinamąjį, teisme žiūrėjo tvarkos, iškviesdavo laukiančiuosius pas teisėją, prisaikdindavo bylininkus ir priesaikos pagalbininkus ir panašiai, t. y. veikė kaip policininkas, šauklys ir teismo posėdžio sekretorius. Kaip oficialus liudytojas, vaznys dalyvavo sudarant sutartis, patvirtindavo šalies neatvykimą į teismą dėl pateisinamų priežasčių, apžiūrėdavo teisės pažeidimo vietą, surašydavo nuostolius ir žaizdas, išduodavo nukentėjusiajam jo pretenzijų pagrįstumą patvirtinančius raštus, pateikdavo apžiūros rezultatus ir nukentėjusiųjų skundus teismo raštininkui įrašyti į teismo knygas ir t. t.

Šias funkcijas vaznys vykdė suinteresuoto asmens prašymu, teismo ar administracijos pavedimu arba savo iniciatyva. Vaznio veiksmų atlikimas laiku turėjo didelę reikšmę atkuriant pažeistas subjektines teises. Trečiajame Lietuvos Statute pabrėžiama, kad suinteresuoto asmens paprašytas vaznys privalo nedelsdamas, nelaukdamas teismo ar administracijos pavedimo ir niekuo neatsikalbinėdamas, išvažiuoti į įvykio vietą, išduoti atitinkamą raštą, suteikti jam kitokią pagalbą. Pabrėžęs vaznio pareigą rūpintis privačių interesų apsauga ir pareikalavęs iš jo operatyvumo, Trečiasis Lietuvos Statutas greičiausiai atsižvelgė į tarnybinių bajorų lūkesčius. Šių interesai labai nukentėjo dėl nepaslankumo vykdant teisingumą. Kovodami su bylų vilkinimu, tarnybiniai bajorai 1581 m. pasiekė, kad būtų sudarytas Lietuvos Vyriausiasis tribunolas.

Vaznys nebuvo kurio nors vieno teismo pareigūnas. Pagal Trečiojo Lietuvos Statuto IV skyriaus 8 straipsnį jis aptarnavo Žemės, pilies, pakamario ir komisarų teismus, o sprendžiant iš to paties skyriaus 9 straipsnio - pavieto teismus, didžiojo kunigaikščio dvaro teismą ir Lietuvos Vyriausiąjį tribunolą.

Vaznį pakvietęs asmuo turėjo atlyginti jam už darbą pagal Statuto nustatytą įkainį. Tarnybinių bajorų skundai dėl pernelyg brangaus teisingumo pagaliau pasiekė tikslą. Ponams bajorams atsisakius savo teisminių privilegijų ir iš teismo gaunamų pajamų, teismo rinkliavos buvo sumažintos. Palyginti su vižo paslaugomis, vaznio paslaugos buvo gerokai įperkamesnės paprastiems bajorams. Kitaip nei diečkapinigiai ir vižpinigiai, kurie iš esmės buvo teisėjo pajamos, vazniapinigiai priklausė tik pačiam vazniui, jais nebereikėjo dalytis su teisėju.

Nors Statute buvo nustatytos griežtos sankcijos už visokius užpuolimus ir grasinimus vazniui ir kviestiniams, tokie veiksmai buvo paplitęs reiškinys. Vaznio tarnyba buvo gana rizikinga, sudėtinga ir palyginti mažai pelninga. Nenuostabu, kad norinčių eiti vaznio pareigas buvo ne tiek jau daug. Vazniais tapdavo smulkūs feodalai, tarnybiniai bajorai. Iš pradžių jie nebuvo atleidžiami nuo karo tarnybos, privalomos visiems feodalams.

Minėta, kad vaznys buvo reikalingas bajorams pirmiausia kaip oficialus liudytojas paliudyti jiems padarytą žalą ir jų sudarytus sandorius, o teismui ir administracijai - kaip tėkūnas ir šauklys išvežioti ir skelbti įvairius raštus. Vykdydamas šias funkcijas, vaznys buvo pakankamai veiksmingas institutas, jo veiklos teisinis reglamentavimas buvo detalus ir gana tobulas.

Kitokio vertinimo nusipelno vaznio, kaip teismo antstolio, veikla ir jos reglamentavimas. Vykdant teismo sprendimą, vaznys mažai kuo galėjo padėti bylą laimėjusiai šaliai. Atsakovui pasipriešinus, jis drauge su ieškovu galėjo tiktai sugrįžti ir pranešti teismui, kad atsakovas jų neįsileido į dvarą įvykdyti teismo sprendimą. Antrojo ir Trečiojo Lietuvos Statutų nustatyto teismo sprendimų vykdymo mechanizmo netobulumas buvo bajorų požiūrio į valstybės valdymą ir teisingumo vykdymą, jų nuosekliai vykdomos politikos padarinys. Bajorams nereikėjo stiprios vykdomosios ir teismo valdžios - ši sudarė pavojų jų „aukso laisvei“ Lemiamą vaidmenį LDK vaidino didikai - tikri valstybės valdovai. S mulkūs feodalai kentėjo nuo stambių feodalų savivalės, bet kartu baiminosi veiksmingos vykdomosios ir teismo valdžios. Bejėgis vaznys, kaip teismo antstolis, matyt, tenkino juos, o įvykdyti teismo sprendimą buvo įmanoma ir smurtu - prisidėjus prie kurio nors didiko vadovaujamos grupės ir pasinaudojus jos galia.

Įsteigus vaznio institutą, nebuvo atsisakyta ir vižų paslaugų vykdant teisingumą. Terminas „vižas“ pasitaiko istorijos šaltiniuose, surašytuose po XVI a. vidurio teismo reformos, apie vižą kalbama Antrajame ir Trečiajame Lietuvos Statutuose. Vižas apžiūrėdavo žaizdas ir nuostolius, prisaikdindavo bylininkus ir priesaikos pagalbininkus, karo žygio metu vižo akivaizdoje iš gyventojų buvo imami maisto produktai ir pašarai kariuomenei išlaikyti. Galbūt šiomis Statuto nuostatomis vižo kompetencija nušviečiama neišsamiai, ko gero, ji buvo platesnė. Tačiau šių nuostatų analizė leidžia padaryti svarbią išvadą: vižai veikė prie centro ir vietos administracijos pareigūnų, taip pat prie dvasiniams ir pasaulietiniams feodalams priklausančių dvarų administracijos.

Įsteigus vaznio institutą ir palikus veikti vižo institutą, diečkai tapo nebereikalingi ir išnyko XVI a. antrojoje pusėje.

Grįžti atgal