https://analytics.google.com/analytics/web/provision/#/provision
Grįžti atgal

Sprendimų vykdymas XVI - XIX a.

 
I Lietuvos Statutu (1529 m.) buvo nustatytas reikalavimas įvykdyti teismo sprendimą geruoju, įvestas mokestis už teismo sprendimų vykdymo veiksmus. II (1566 m.) ir III (1588 m.) Statutuose buvo įtvirtinta nuostata, kad teismo sprendimas vykdomas bylą išsprendus apeliaciniame teisme. III Lietuvos Statute buvo nustatyti ieškinio užtikrinimo, sprendimo įvykdymo išdėstymo institutai. Teismo sprendimo įvykdymo garantija galėjo būti atsakovo turto dalies perdavimas ieškovui valdyti tol, kol nebus atlyginta žala ar įvykdytas teismo sprendimas.

Prie Rusijos prijungtoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje kurį laiką galiojo III Lietuvos Statutas. Nuo 1840 m. pradėti taikyti Rusijos Imperijos įstatymai, pagal kuriuos teismo sprendimus vykdė policija. 1864 m. įvykdžius Rusijos Imperijos teismų reformą, policijos veikla vykdant teismų sprendimus tapo pagalbinė, bet išliko kai kurios prieš asmenį nukreiptos vykdymo priemonės: skolininko areštas išieškotojui reikalaujant, draudimas išvykti iš gyvenamosios vietos, iškvietimas į teismą pranešti apie pragyvenimo šaltinius. Prie apygardų, apskričių ir apylinkių taikos teismų buvo įsteigta teismo vykdytojo pareigybė. Vykdytojus rinko teismo pirmininkas, kiekvienam teismui teismo vykdytojų skaičius buvo nustatomas atskirai. Prieš pradėdamas eiti pareigas vykdytojas privalėjo sumokėti piniginį užstatą. Teismo vykdytojas privalėjo pranešti teismo pirmininkui apie visus jo atliekamus vykdymo veiksmus (visi atliekami procesiniai veiksmai turėjo būti užrašomi specialiame žurnale). Teismo vykdytojo veiksmais padaryta žala būdavo atlyginama teismo sprendimu iš sumokėto užstato. Neužtekus užstato sumos, žala būdavo atlyginama iš viso teismo vykdytojo turto. Įstatymai nustatė teismo vykdytojų savivaldos sukūrimą. Apygardos teismo vykdytojai rinko 5-9 narių tarybą ir vyresnįjį teismo vykdytoją. Taryba prižiūrėjo teismo vykdytojų darbą, nagrinėjo tarpusavio ginčus, gaunamus skundus, turėjo teisę skirti teismo vykdytojams pastabas, papeikimus ir siūlyti teismo pirmininkui skirti griežtesnę bausmę.
 
Procesinius teismo sprendimų vykdymo klausimus reglamentavo Rusijos Imperijai priklausančioje Lietuvos dalyje galiojantis 1864 Rusijos Imperijos civilinio proceso įstatymas. Dėl sprendimo vykdymo išieškotojas turėjo kreiptis į teismo pirmininką, kurio teismo teritorijoje reikėjo atlikti vykdymo veiksmus. Teismo pirmininkas paskirdavo teismo vykdytoją. Išieškotojui pasirinkus vykdymo būdą, visus procesinius veiksmus teismo vykdytojas atlikdavo savarankiškai ir išieškotojas negalėjo duoti jokių nurodymų. (Šaltinis: Visuotinė lietuvių enciklopedija)
Grįžti atgal