Sprendimų vykdymas po SSRS okupacijos

 

1940 m. SSRS okupavus Lietuvą buvo palikti galioti civilinio proceso įstatymai, bet jie buvo taikomi tiek, kiek neprieštaravo sovietų pertvarkymams. Siekiant kvalifikuotus teismų darbuotojus pakeisti prokomunistiškai nusiteikusiais, nors ir mažiau išsilavinusiais asmenimis, 1940 m. liepos 1 d. buvo pakeistas teismų santvarkos įstatymas ir nustatyta, kad teismo antstoliu gali būti skiriamas asmuo, kuris nėra baigęs aukštesniojo mokslo.

 

1940 m. lapkričio 30 d. LSSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas nutarė nuo 1940 m. gruodžio 1 d. laikinai taikyti 1923 m. Rusijos SFSR civilinio proceso kodeksą, kuriame buvo reglamentuotas teisingumo ministerijos skiriamų teismo vykdytojų atliekamas vykdymo procesas. Teismai prižiūrėjo jiems priskirtų teismo vykdytojų darbą. Be teismo vykdytojų, tam tikrus teismų sprendimus vykdė Valstybinio banko skyriai, SSRS paruošų, finansų ministerijos inspektoriai, finansų, draudimo inspektoriai, kaimo tarybų pirmininkai. 1960 m. LSSR teismų santvarkos įstatymas reglamentavo teismo vykdytojų institucinę tvarką. Šis įstatymas iš esmės pakeitė ir teismų sistemos pagrindinės grandies – liaudies teismų – struktūrą. Vietoj apylinkių liaudies teismų rajonuose ir miestuose buvo sudaryti bendri rajono ir miesto (neturinčio rajoninio padalijimo) liaudies teismai. Prie jų dirbo teismo vykdytojai.

 

Nuo 1964 m. vykdymo procesą reglamentavo Civilinio proceso kodeksas (galiojo iki 2003 m. sausio 1 d.). 1981 m. priimtas LSSR teismų santvarkos įstatymas įtvirtino teismo vykdytojų įgaliojimų ir reikalavimų privalomumą. Vienodą visoje SSRS teismo ir kitų institucijų paliepimų vykdymą užtikrino 1973 m. balandžio 24 d. Teismo sprendimų vykdymo tvarkos instrukcija (pakeista 1978 m. rugpjūčio 1 d.; 1985 m. patvirtinta nauja, kuri be esminių pakeitimų galiojo iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo). (Šaltinis: Visuotinė lietuvių enciklopedija)