Ko reikia, kad teisiniai procesai netaptų naujais nusikaltimais vaiko raidai?

Iš kairės į dešinę: Lietuvos antstolių rūmų prezidiumo pirmininkė, antstolė I. Karalienė, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas G. Sagatys, laidos vedėjas R. Musnickas, klinikinė psichologė, prof. dr. A. Diržytė

Rezonansinius vaikų paėmimo ir perdavimo atvejus sieja vienas atgrasus bruožas. Kiekviename iš jų būtinai atsiranda tariamas vaiko interesų gynėjas, kuris procese elgiasi kaip dramblys porceliano parduotuvėje. Antstoliai išskiria dvi chroniškas blogybes: tai proceso dalyvių savanaudiškas manipuliavimas vaikais ir biurokratinis institucinis mąstymas.

Kaip užtikrinti, kad vaiko artimieji bei institucijų atstovai būtų priversti paisyti esminių vaiko interesų?

Lietuvos antstolių rūmų prezidiumo pirmininkė, antstolė Inga Karalienė lapkričio 27 d. vykusioje „Žinių radijo“ laidoje „Atviras pokalbis“ akcentavo būtinybę detaliau reglamentuoti procesų dėl bendravimo su vaikais vykdymą ir greičiau priimti Psichologų praktinės veiklos įstatymą. Kol jo nėra ir nėra oficialaus licencijuotų psichologų sąrašo, antstoliams sudėtinga pasitelkti reikiamos kvalifikacijos psichologą net kritinėse situacijose. Procese nesant psichologo-kvalifikuoto arbitro, vaiko artimieji dažnai ir patys nesuvokdami daro žalą vaiko raidai, o pats vaikas tinkamai neparuošiamas bendravimui su skyrium gyvenančiu tėvu ar motina.

Antstoliai visoje Lietuvoje šiuo metu vykdo apie 150 su nepilnamečiais susijusių teisinių procesų.

Daugeliu atvejų, kaip pripažino I. Karalienė, dėl nepakankamo atsakingų institucijų įsitraukimo ir neišsamaus teisinio reglamentavimo tiesiog „apsiveliama“ biurokratinėmis procedūromis, o vaikas lieka pamirštas.

Pasak Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo Gedimino Sagačio, antstolių vykdomi sprendimai – dalis iš maždaug 8 tūkst. teismuose kasmet išnagrinėjamų tėvų ginčų dėl vaiko. Jeigu tėvų konfliktas nesibaigia su teismo sprendimu, būna iš anksto aišku, kad tokį spendimą vykdant kils problemų. Vienas iš tėvų pradeda skųsti sprendimą vykdančio antstolio veiksmus, ir byla vėl atkeliauja į teismą

Teisėjo žodžiais, sprendimų dėl bendravimo su vaikais vilkinimą teismai siekia mažinti priskirdami pareigą atvežti vaiką į susitikimą tam iš tėvų, su kuriuo vaikas gyvena. Jeigu visų teismų praktika pakryps šia linkme, turėtų būti aiškiau, ko neatliko su vaiku gyvenantis tėvas ar mama, kad susitikimas galėtų vykti.

Klinikinė psichologė, prof. dr. Aistė Diržytė, pripažino, kad su vaikų interesais susijusių teisinių procesų reglamentavimas nepakankamas, nors Lietuva yra prisijungusi prie labai pažangių tarptautinių teisės aktų bei direktyvų dėl pažeidžiamų asmenų apsaugos. Kai nėra aiškaus reglamentavimo, o tėvams trūksta žinių kaip tenkinti vaiko psichologinius poreikius, jie net nesuprasdami imasi veiksmų, kuriais gali sužeisti savo vaiką. „Jeigu politikai įsiklausytų į Lietuvos antstolių rūmų siūlymus ir į psichologų siūlymus, situacija artimiausiu metu pagerėtų“,– apibendrino prof. dr. A. Diržytė.

Specialistai pripažįsta, kad šeimos procesuose psichologinė pagalba būtina ne tik vaikui, bet ir jo tėvams ar globėjams. Jau teismo proceso metu tinkamai psichologiškai parengiant abi šalis ir joms padedant suvokti konflikto pasekmes vaikui, iki priverstinių vaiko perdavimo procedūrų nebūtų prieinama, o bendravimo su vaiku tvarką nustatantys teismų sprendimai neperaugtų į „mažąsias vaiko perdavimo bylas“.

LAIDA

SEKITE MUS FACEBOOK!