Socialiai pažeidžiamų asmenų iškeldinimo problemos žiemą šiurpina stingdančiais pavyzdžiais. Beveik nevaikštantis Vilniaus rajono gyventojas turėtų būti su lova išneštas į speigą, nes teismo išduotame vykdomajame rašte 62-ejų neįgalų vyrą nurodoma iškeldinti nesuteikiant jokios gyvenamosios vietos.
Teismo sprendimą vykdanti antstolė Virginija Meškauskienė 2018 m. gruodžio 18 d. patvarkymu sustabdė priverstinio iškeldinimo vykdymą, kol namų netenkančiam vyrui bus suteiktas kitas būstas. Tačiau iškeldinimo siekianti bendrovė su tokiu antstolės sprendimu nesutinka. 2019 m. sausio 16 d. antstolei buvo pranešta, kad iškeldinamojo bute išjungtas elektros tiekimas. Teisę gyventi vieno kambario bute vyras prarado neapdairiai pasirašęs rizikingą sandorį, kuriuo pasinaudojant jo butas buvo įkeistas ir vėliau parduotas.
Antstolė sausio 22 d. raštu kreipėsi į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją, Vilniaus rajono savivaldybės administraciją, seniūniją, ir kitas suinteresuotas institucijas.
Sausio 28 d. antstolė sulaukė skambučio iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, kurios atstovė pažadėjo, kad iškeldinamu žmogumi bus pasirūpinta.
Bet padėdami tik vienam žmogui, neišspręsime problemos iš esmės. Iškeldinimų skauduliui gydyti reikia kompleksinių priemonių, pradedant teisiniu reglamentavimu ir baigiant minimalių asmens gyvenimo poreikių užtikrinimu praktikoje,– pabrėžia antstolė Virginija Meškauskienė.
2018 m. antstoliams pateikti 1922 sprendimai dėl priverstinio iškeldinimo, 2017 m. – 1852 sprendimai. Įprastai teismai nurodo priverstinai iškeldinti iš būsto asmenis arba visas šeimas, nesuteikiant kito gyvenamojo ploto. Apie 80-90 proc. reikalavimų iškeldinti antstoliams pateikia savivaldybės. Civilinio proceso kodeksas nesuteikia antstoliams teisės atidėti iškeldinimo vykdymo savo iniciatyva. Todėl iškeldinimo neforsuojantys antstoliai rizikuoja susilaukti drausminių sankcijų. Nors antstoliams socialinės funkcijos nėra priskirtos, jiems dažnai tenka patiems ieškoti socialinio būsto, globos namų, slaugos namų ar kitos pastogės, kur būtų galima apgyvendinti iškeldinamąjį.
Kaip primena antstolė V. Meškauskienė, Lietuvos antstolių rūmai apie valstybės pareigą pasirūpinti iš būsto iškeldinamais žmonėmis kalba jau penkioliktus metus.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Savivaldybių asociacijos dėmesys į šią problemą atkreiptas dar 2005 metais. 2007 metais Lietuvos antstolių rūmai parengė ir Seimo žmogaus teisių komitetui pateikė Civilinio proceso kodekso 627 str. pakeitimo projektą, siūlydami antstoliui suteikti galimybę sustabdyti arba atidėti vykdomąją bylą dėl iškeldinimo, „jeigu yra sprendžiamas socialinio būsto suteikimo klausimas“. Vėliau klausimas ne kartą akcentuotas bendraujant su valstybės institucijomis, tačiau esminių sprendimų iki šiol nesulaukta.
Problemą aštrina tai, kad Lietuvoje nėra aiškiai suformuotos socialinės globos bei socialinio būsto suteikimo ar nuomos sistemos. Socialinio būsto lyginamoji dalis Lietuvoje vidutiniškai yra kelis kartus mažesnė, negu kitose Europos Sąjungos šalyse.
Esame nariai
© Lietuvos antstolių rūmai. Cituojant nuoroda į šaltinį būtina
map:(