Profesionalus turto vertės nustatymas yra viena iš esminių sklandaus priverstinio skolos išieškojimo proceso sąlygų. Laiku investavus į turto vertinimo ekspertizę reikšmingai sumažinama vėlesnių teisminių ginčų ir bylinėjimosi išlaidų rizika. Todėl verta apsvarstyti, ar valstybei nebūtų naudinga dengti ekspertizės išlaidas už socialiai remtinus asmenis.
Tokią idėją gegužės 27 d. vykusiame Lietuvos turto vertintojų seminare pristatė antstolė Virginija Paunovienė. Jos žodžiais, valstybės lėšomis galėtų būti padengiama dalis arba visos turto vertinimo ekspertizės išlaidos tais atvejais, kai skolos išieškojimą tenka nukreipti į skolingo asmens turtą ir kai viena iš proceso šalių turi pagrindą naudotis antrine valstybės garantuojama teisine pagalba.
Kaip pabrėžė V. Paunovienė, siūlymas pagrįstas praskolinto turto realizavimo praktika. Visi Lietuvos Aukščiausiajame Teisme nagrinėjami ginčai dėl turto realizavimo varžytynėse arba parduodant jį skolininko pasiūlytam pirkėjui yra susiję būtent su turto vertės nustatymu. Kai skolininkas arba išieškotojas reiškia abejones dėl nustatytos turto vertės, bet neturi galimybės apmokėti turto vertinimo ekspertizės išlaidų, atsiranda prielaidos naujam bylinėjimosi etapui.
Areštuodamas skolininko turtą, antstolis jį įkainoja rinkos kainomis, atsižvelgdamas į turto nusidėvėjimą bei į arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones. Jeigu vykdymo proceso šalys prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę. Taigi, galimi du turto vertinimo ekspertizės skyrimo pagrindai: vykdymo proceso šalių motyvuoti prieštaravimai dėl ekspertizės ir paties antstolio abejonės dėl turto vertės.
Kiekvienas antstolis per metus vidutiniškai paskiria apie 30 turto vertinimo ekspertizių.
Ekspertizių kiekį didele dalimi lemia antstolio aptarnaujamos teritorijos specifika: didesniuose miestuose jų atliekama daugiau.
Nors parduodant turtą iš varžytynių padengiama vos 0,6-0,7 proc. visų priverstinai išieškomų skolų, varžytynės iš esmės keičia skolingų asmenų ir kreditorių turtinę padėtį. Natūralu, kad antstolio procesiniai veiksmai organizuojant varžytynes vertinami išskirtinai reikliai. O turto vertintojų darbo kokybė turi tiesioginę įtaką antstolio darbo kokybei ir galutiniams sprendimų vykdymo procesų rezultatams. Jei turto vertintojas netinkamai atliks savo darbą, tai ir antstolio procesiniai veiksmai gali būti pripažinti neteisėtais. Prieš varžytynes nustatyta turto vertė nebūtinai būna lygi pardavimo kainai, nes turtas parduodamas už aukščiausią pirkėjų pasiūlytą kainą. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad vykdymo procese nustatant turto pardavimo kainą turi būti siekiama nurodyti, kokia varžytinėse parduodamo turto pradinė kaina yra optimali.
Dar viena sritis, kur antstoliams tenka bendradarbiauti su turto vertintojais – tai turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui procesai. Skolininkui sudarant su pirkėju geranorišką sandorį būsimų teisminių ginčų rizika gerokai mažesnė, bet ir šiuo atveju turto vertinimo ekspertizės kokybė didele dalimi lemia skolininko ir kreditoriaus interesų užtikrinimo kokybę.
Kaip pastebėjo antstolė V. Paunovienė, dažnas argumentas skundžiant turto vertinimo procedūras – kad Nekilnojamojo turto registro duomenų išraše būna nurodyta didesnė turto vertė, negu ekspertizės akte. Tačiau duomenų pateikimo viešame registre paskirtis ir yra viešinimas, bet ne realios rinkos vertės nustatymas. Nekilnojamojo turto registre skelbiami rezultatai masinio turto vertinimo, kai panašių nekilnojamojo turto objektų grupė įvertinama taikant bendrąją metodologiją ir automatizuotas Nekilnojamojo turto registro ir rinkos duomenų bazėse sukauptų duomenų analizės ir vertinimo technologijas. Nustatant nekilnojamojo turto vidutinę rinkos vertę masinio vertinimo būdu, neįmanoma atsižvelgti į veiksnius, reikšmingai lemiančius objekto rinkos vertę. Todėl maksimaliai tiksli turto vertė gali būti nustatoma tik atliekant individualų vertinimą, kai turtas vertinamas atitinkamu turto arba verslo vertinimo metodu ir atsižvelgiama į individualias turto savybes tam tikru metu.
Ypač daug praktinių klausimų antstoliams kyla nustatant nepaklausaus turto objektų vertę bei vertinant specifinius kilnojamuosius daiktus.
Jeigu įkeistas turtas neparduodamas nei per pirmąsias, nei per antrąsias varžytynes, procedūra turi būti kartojama. Po kelių mėnesių privalu atlikti naują turto vertinimą, nors rinkos kainos per tokį trumpą laiką nepasikeičia. Tokiais atvejais antstoliai turtą dažniausiai vertina savarankiškai, kadangi dar kartą pasitelkiant profesionalų ekspertą ir apmokant už jo darbą procesas taptų nuostolingas, ypač tuo atveju, jeigu turtas nebūtų parduotas ir naujose varžytynėse.
Tarp varžytynėse paradinėjamų kilnojamųjų daiktų pasitaiko pačių įvairiausių: nuo antikvarinių muzikos instrumentų iki audinių šėrimo mašinų, revolverinių tekinimo staklių ar mėšlo tvarkymo sistemų. Antstoliams nustatant įvairių specifinių daiktų vertę būna sudėtinga pasitelkti atitinkamos siauros srities ekspertus, todėl kartais tenka pasiklausti tik žodinėmis konsultacijomis su specifinio turto vertę galinčiu nustatyti specialistu.
Esame nariai
© Lietuvos antstolių rūmai. Cituojant nuoroda į šaltinį būtina
map:(