Kaip teoriškai įtvirtintą psichologo pagalbą paversti veiksminga praktika šeimų bylose?

Teismo sprendimas dėl tėvų bendravimo su vaiku tvarkos daugeliu atvejų sėkmingiau pasiekia tikslą ne baudžiant jį ignoruojančius tėvus piniginėmis baudomis, o pasitelkiant kvalifikuotą psichologo pagalbą visiems proceso dalyviams. Tokiai Lietuvos antstolių rūmų prezidiumo narės, antstolės Svetlanos Kastanauskienės pozicijai antradienį vykusioje „Žinių radijo“ laidoje pritarė Vaiko gerovės parlamentinės grupės pirmininkė Rimantė Šalaševičiūtė ir Lietuvos psichologų sąjungos valdybos narys Jonas Eimontas. Laidoje diskutuota apie tai, kokių praktinių mechanizmų reikia Lietuvai, kad vaikų teisiniuose procesuose įvyktų persilaužimas.

Nors psichologų dalyvavimas teisiniuose vaikų perdavimo procesuose Lietuvoje įstatymiškai įtvirtintas nuo 2011 m. spalio, torinės nuostatos pačios savaime neveikia. Tebėra neaišku, kaip praktiškai pasitelkti reikiamos kvalifikacijos psichologus ir kur jų ieškoti. Daugelio atsakymų į aktualius klausimus tikimasi iš Psichologų praktinės veiklos įstatymo, kurio projektas kaip tik šiuo metu baigiamas rengti Seime.

Pasak Seimo narės R. Šalaševičiūtės, Psichologų praktinės veiklos įstatymo projektą planuojama pateikti Seimo valdybai dar gegužės mėnesį, kad šis labai reikalingas teisės aktas būtų pradėtas svarstyti kaip galima greičiau. Jos teigimu, kituose įstatymuose įtvirtintas psichologo dalyvavimas ir atstovavimas vaiko interesams teisiniuose procesuose praktiškai nelabai veikia būtent todėl, kad psichologų veikla Lietuvoje nėra tinkamai reglamentuota.

Mes turime klinikinius psichologus, kurių veiklą reglamentuoja Sveikatos apsaugos ministerija, ugdymo sistemoje galioja Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtinti reikalavimai psichologams, tačiau tų psichologų, kurie turėtų padėti šeimai ir ypač vaikui, veikla nėra teisiškai reglamentuota.

Šią problemą akcentavusi parlamentarė R. Šalaševičiūtė sakė, kad psichologų veikla turi būti licencijuota, turi būti patvirtintas psichologų sąrašas, iš kurio ir teismas, ir antstoliai galėtų pasirinkti reikiamus specialistus.

Poreikį sudaryti oficialų psichologų sąrašą Lietuvos antstolių rūmai viešai suformulavo dar 2013 metais. Po Seime vykusios konferencijos lygiavertės tėvystės klausimais raštu kreiptasi į Seimo narę R. Šalaševičiūtę. Licencijuotų psichologų sąrašo sistemą kaip tik ir siūloma įtvirtinti baigiamame rengti Psichologų praktinės veiklos įstatymo projekte. Į šį sąrašą būtų įtraukiami specialistai, turintys pirmos ir antros pakopos universitetinį psichologo išsilavinimą ir atitinkantys kitus kvalifikacijos bei nepriekaištingos reputacijos reikalavimus.

Kaip pabrėžė antstolė S. Kastanauskienė, pasikviesti kvalifikuotus psichologus vykdant su vaikais susijusius teismų sprendimus, ypač periferijos regionuose, šiuo metu labai sudėtinga. „Jeigu matome, kad situacija pavojinga vaikui, jeigu ir Vaiko teisių apsaugos tarnyba siūlo, kad vaikui reikėtų konsultuotis su psichologu, mums būtina licencijuotų psichologų pagalba čia ir dabar“,- kalbėjo antstolė, dirbanti Molėtų, Švenčionių, Utenos, Visagino, Ignalinos ir Zarasų rajonų apylinkių teismų veiklos teritorijoje. Anot jos, vieno teismo sprendimo vykdymu suinteresuotas tėtis neseniai kreipėsi į kelias psichologų tarnybas, tačiau kompetentingo specialisto paieškos buvo nesėkmingos – tokių specialistų arba nėra, arba jie nesiima važiuoti iš Vilniaus į kito rajono centrą.

Lietuvos psichologų sąjungos valdybos narys J. Eimontas pripažino, kad psichologų visoje sistemoje trūksta, todėl jie nepakankamai dalyvauja šeimų teisiniuose procesuose. Tuo metu dauguma tėvų turi per mažai psichologinių žinių ir suvokimo, ką skiriantis tėvams išgyvena vaikas ir kokią įtaką jo emocinei sveikatai daro emocinis smurtas, kai vaikui neleidžiama pasimatyti su vienu iš tėvų, arba kai jis vienu iš tėvų yra gąsdinamas.

Antstolės S. Kastanauskienės teigimu, kreipimųsi į antstolius šeimos bylose pastaruoju metu daugėja. Tai atvejai, kai neužtikrinamas visavertis vaiko bendravimas su abiem tėvais. Vienas iš tėvų, ypač jeigu vaikai dar maži, dažnai nenori, kad jie bendrautų su kitu tėvu. To priežastis – pyktis, skyrybos su barniais ir kitos asmeninės aplinkybės.

Antstolė prisiminė konkretų pavyzdį iš savo nesenos praktikos, kai teismo sprendimu buvo nustatyta aštuonmečio vaiko gyvenamoji vieta su tėvu. Tėvas aiškino, esą vaikas nenori bendrauti su mama. Ir iš tiesų, kai vaikas pamatė į namus su specialistais atvažiavusią mamą, pradėjo verkti ir rėkti „aš nenoriu, aš nenoriu“. Tačiau buvo akivaizdu, kad vaikas ne su mama nenorėjo bendrauti, o bijojo pasekmių: kas bus po to, kai pabendraus su mama. Jis tiesiog bijojo tėvo. Bet kai vaikas pasijuto saugioje erdvėje, kai su juo pabendravo vaiko teisių apsaugos specialistė, jis pradėjo bendrauti ir su mama.

„Vaiko teisių apsaugos specialistei teko daug bendrauti, įdėti daug pastangų, teko ieškoti psichologo, ir šiuo metu vaikas labai sėkmingai ir noriai bendrauja su mama ir nekyla jokių problemų“, - pasakojo antstolė. Jos požiūriu, jei būtų buvęs pasirinktas kitas kelias – kreiptis į teismą, kad tėvui būtų paskirta bauda, - tas konfliktas būtų dar labiau gilėjęs.

Specialistai pripažįsta, kad šeimos procesuose psichologinė pagalba būtina ne tik vaikui, bet ir jo tėvams ar globėjams. Jau teismo proceso metu tinkamai psichologiškai parengiant abi šalis ir joms padedant suvokti konflikto pasekmes vaikui, iki priverstinių vaiko perdavimo procedūrų nebūtų prieinama, o bendravimo su vaiku tvarką nustatantys teismų sprendimai neperaugtų į „mažąsias vaiko perdavimo bylas“.