Teismo antstolių veikla nepriklausomoje Lietuvoje

 

Nepriklausomoje Lietuvoje 1919 m. sausio 16 d. buvo priimtas Laikinasis Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymas, kuriuo buvo nustatyta, kad teismų sprendimus vykdo apygardos teismo pirmininko skiriami teismo antstoliai. Vykdyti teismų sprendimus ir įsakymus galėjo būti pavesta ir policijos pareigūnams. Didžiojoje Lietuvos teritorijos dalyje tuo metu galiojo ir buvo taikomas Rusijos Imperijos civilinio proceso įstatymas ir nepriklausomoje Lietuvoje priimtais pakeitimais ir papildymais. Teismo antstoliai vykdė teismų sprendimus, įteikdavo bylos dalyviams teismo šaukimus ir teismo raštus bei vykdė teismo pirmininko ar pirmininkaujančiojo įsakymus per teismo posėdį. Teismo antstoliais negalėjo būti skiriami nepilnamečiai, svetimšaliai, asmenys, paskelbti neišsimokančiais skolininkais, valstybės tarnautojai ir kiti. Tose vietovėse, kur nebuvo teismo antstolio, teismo pirmininkas jo pareigas galėjo pavesti policijos pareigūnams. Vykdydami sprendimus policijos pareigūnai vadovavosi bendromis teismo sprendimų vykdymo normomis, juos prižiūrėjo teismo pirmininkas.

1919 gegužės 8 d. - įsigaliojo dabartinės Sprendimų vykdymo instrukcijos (sprendimų vykdymo išlaidų dydžius ir mokėjimo tvarką apibrėžiančio teisės akto) pirmtakė - Teismo antstolių atlyginimo taksa.

1933 m. Teismų santvarkos įstatymu buvo nustatyti nauji reikalavimai teismo antstoliams: amžius (ne jaunesnis kaip 25 m. Lietuvos pilietis), išsilavinimo (baigęs aukštąjį mokslą ir išlaikęs teismo antstolio egzaminus ir turintis įstatymo nustatytą aukštojo teisių mokslo cenzą ir ne mažiau kaip 6 mėnesių darbo stažą) cenzas. Teismo antstoliais negalėjo būti asmenys, teismo sprendimu atleisti iš valstybės tarnybos ar pašalinti iš advokatų, paskelbti neišsimokančiais skolininkais ir kiti. Teismo antstolius skyrė teisingumo ministras, jų darbą prižiūrėjo apygardos teismo pirmininkas. Vykdydamas teismo antstolių priežiūrą, apygardos teismo pirmininkas galėjo jiems skirti įspėjimus, papeikimus ir siūlyti teisingumo ministrui atleisti iš pareigų. Išliko 1864 m. atsiradęs reikalavimas prieš pradedant teismo antstolio teismo antstolio darbą sumokėti užstatą galimiems nuostoliams atlyginti. Užstato dydį ir jo laikymo tvarką nustatydavo teisingumo ministras.

1936 m. pakeitus Teismų santvarkos įstatymą teismo antstoliai tapo labiau priklausomi nuo apylinkės teismų teisėjų. Be teismo sprendimų ir nutarimų vykdymo, apylinkės teismo teisėjas galėjo teismo antstoliui pavesti ir apylinkės teismo raštinės darbą. Teismo antstolio darbą tiesiogiai kontroliavo apylinkės teismo teisėjas. Jis skirdavo teismo antstoliui užduotis, nustatydavo jų eilę. Prižiūrėdamas teismo antstolius, apylinkės teismo teisėjas galėjo jiems pareikšti ir papeikimus ar per apygardos teismo pirmininką siūlyti teisingumo ministrui atleisti juos iš teismo antstolio tarnybos. Teismo antstolį, negalintį eiti pareigų, apylinkės teismo teisėjo įsakymu pavaduodavo apylinkės teismo sekretorius, sekretoriaus padėjėjas ar teismo kandidatas. (Šaltinis: Visuotinė lietuvių enciklopedija)