Kaip nustatoma ir keičiama areštuoto turto kaina?

Ar antstolis gali areštuoti turtą be skolininko žinios? Ar turto savininkas gali pakeisti antstolio nurodytą kainą, jeigu ją laiko nepagrįstai žema? Ne tik skolininkas, bet ir išieškotojas turi teisę betarpiškai dalyvauti nustatant turto vertę. Tačiau pagal įstatymus antstolis praneša skolininkui tik apie atliktą turto arešto veiksmą, kad turtas iki arešto nebūtų perleidžiamas tretiesiems asmenimis.

Tai nereiškia, skolininkas arba išieškotojas negali pareikšti savo nuomonės dėl areštuojamo turto kainos arba jos ginčyti. Įstatymas suteikia galimybę keisti skolininkui arba išieškotojui nepriimtinas turto kainas, tik terminai prieštaravimams reikšti yra gana trumpi, kad šios procedūros netaptų išieškojimo vilkinimu.

Pagal Civilinio proceso kodekso 681 straipsnį skolininkas arba išieškotojas, dalyvavę areštuojant turtą, prieštaravimus dėl turto įkainojimo gali pareikšti ne vėliau kaip per tris darbo dienas, skaičiuojant nuo turto arešto dienos. Jeigu turtas buvo areštuotas jiems nedalyvaujant, prieštaravimus galima reikšti ne vėliau kaip per penkias dienas nuo tos dienos, kai skolininkas arba išieškotojas gauna turto arešto aktą. Turto arešto aktas išieškotojui ir skolininkui įteikiamas pasirašytinai, o jeigu to padaryti nėra galimybės - siunčiamas registruotu laišku.

Antstolis gali kreiptis į turto vertinimo ekspertus arba nustatyti areštuojamo turto kainą pats, atsižvelgdamas į padėtį rinkoje, turto nusidėvėjimą bei arešto metu dalyvaujančių išieškotojo bei skolininko nuomones.

Prieštaravimus dėl antstolio nustatytos areštuoto turto kainos antstoliui reikėtų pateikti raštu. Kai nuo turto arešto dienos iki skelbiamų varžytynių praeina nemažai laiko, turto vertė gali būti pasikeitusi dėl rinkos pokyčių. Tokiu atveju antstolis perkainoja turtą savo patvarkymu. Jeigu antstolis to nepadaro savo iniciatyva, skolininkas arba išieškotojas gali raštu kreiptis į antstolį ir prašyti perkainoti turtą, o antstoliui nepatenkinus tokio prašymo – skųsti jo sprendimą teismui.

Nesutikdami su antstolio nustatyta turto kaina arba antstolio pasirinkto turto vertinojo išvada, skolininkas arba išieškotojas gali antstolio prašyti atlikti pakartotinį areštuoto turto vertinimą, dėl kurio būtų kreipiamasi į kitą ekspertą. Pateikdamas tokį prašymą antstoliui, išieškotojas turėtų raštu išdėstyti motyvuotus prieštaravimus dėl jau nustatytos turto vertės. Vienas iš argumentų galėtų būti išieškotojo pateikti panašių nekilnojamojo turto objektų pardavimo skelbimai, iš kurių būtų matyti, kad rinkoje tokio turto vertė yra kitokia (mažesnė arba didesnė).

Skolininkas arba išieškotojas prieš skiriant papildomą ar pakartotinę turto vertinimo ekspertizę turi į antstolio depozitinę sąskaitą įmokėti sumas, kurių reikia ekspertų darbui apmokėti. Tačiau ieškotojas gali motyvuotu prašymu kreiptis į antstolį, kad jis atidėtų tokių išlaidų apmokėjimą iki teismo sprendimo įvykdymo.

Išnagrinėjęs prašymą skirti papildomą ar pakartotinę turto vertinimo ekspertizę, antstolis priima patvarkymą. Jeigu antstolis atsisako skirti ekspertizę, toks jo patvarkymas negali būti skundžiamas teismui. Tačiau paprastai antstoliai visada sutinka skirti prašomas ekspertizes, jeigu tik neįžvelgia skolininko pastangų dirbtiniu būdu vilkinti išieškojimo procesą. Ekspertams įkainojus turtą, nebelieka abejonių, ar antstolio nustatyta turto kaina atitinka rinkos kainą. Tai padeda išvengti rizikos, kad varžytynės teisme bus pripažintos neteisėtomis ir antstoliui vėliau teks atlyginti pripažintą žalą. Be to, antstoliai suinteresuoti skirti reikiamas ekspertizes ir dėl to, kad jų tikslas yra ne tik kuo greičiau išieškoti skolą, bet ir sugrąžinti išieškotojui kuo didesnę dalį pinigų. Bet koks neobjektyvus turto kainos nustatymas šiam tikslui trukdo – nustačius per didelę kainą, varžytynės gali neįvykti, o pardavus turtą pernelyg pigiai, skola gali likti nepadengta.

Pagal Civilinio proceso kodekso 634 straipsnio 2 dalį „antstolis privalo savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas ir padėti šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus“.

Kartais skolininkai nerimauja, kad į varžytynes susirinks per mažai pirkėjų ir turtas bus parduotas už pernelyg žemą kainą. Tokiais atvejais patartina patiems pasirūpinti papildomu informacijos skleidimu. Skolininkas turi teisę savo iniciatyva ieškoti pirkėjų, skelbti apie išvaržomo turto pardavimą interneto svetainėse ar spaudoje. Siekdamas kuo greitesnio skolos padengimo, tai gali daryti ir išieškotojas. Tačiau šios išlaidos vėliau nebūtų kompensuojamos, todėl reikėtų pasverti, kiek verta papildomai investuoti, siekiant brangiau parduoti areštuotą turtą.

Lietuvos antstolių rūmų paaiškinimai grindžiami Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais. Autoriaus nuomonė nepretenduoja į absoliučią tiesą ir negali būti naudojama teisiniuose ginčuose.